Ar palikti pavydų vaikiną? (finalas 3psl.)
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Pastaruoju metu esu tokia pasimetusi, kad net nusprendžiau parašyti čia, kad sulaukčiau nuomonės iš šalies… atsiprašau už ilgą tekstą, bet išlieka tik stipriausi taip?
Pradedam: mum su vaikinu yra po dvidešimt metų, draugaujame metus, gyvename kartu. Myliu jį, jis myli mane. Tačiau kuo toliau tuo labiau suprantu, kad galbūt mes netinkam vienas kitam… Pagrindinė mūsų kaip poros bėda yra jo pavydas. Iš dalies jį galima pateisinti tuo, kad jį ex išdavė su kitu, tačiau tas pavydas pasidarė toks nesveikas, kad atrodo išprotėsiu. Visų pirma, jis mane laiko palaidūne, nors savęs tokia tikrai nepavadinčiau! Priešingai, prieš mums susipažįstant aš turėjau vaikinų draugų, su jais bendraudavau, o dabar nebeturiu nei vieno. Pagrindiniai mūsų kaip poros gyvenimo pykčiai buvo, kai:
1. Darbe tiesiog draugiškai bendravau su kolegom, kolektyve buvau jauniausia ir vienas kolega man parašė “I will miss you” nes turėjau išvykti atostogų. Tačiau jis manęs tikrai(aš taip manau) nekabino ir panašiai, kaip tik kalbėjom, kad ketina pirštis savo merginai, kad aš turiu vaikiną ir pnš. Nežinau kas man pasirodė, kad čia mielas gestas (nes visi žinojom, kad ir taip mesiu darbą uz pusantro mėn.) tai pasilikau tą raštelį, Tai ohohoho koks buvo barnis su vaikinu…
2. Mūsų bendras draugas, kurio dėka mes beje ir susipažinome, mane pakvietė papietauti paskaitų metu, nes buvom pirmakursiai ir neturėjome dar univere daug draugų. Aš atsisakiau, nes jau važiavau namo. Tačiau mano vaikinas suprato tai kaip čiešinimą, todėl nuvažiavo pas jį ir prigrasino, kad daugiau net nekalbėtų su manimi. Taigi, jau nuo to laiko jo nemačiau. (Mes dažnai visi kartu leisdavome laiką, tas vaikinas yra turėjęs nemažai merginų, bet nežinau ar tai normalus pateisinimas. Taip pat aš jį pažinojau keturis metus.)
3. Užsipuolė mane, kad man patinka jo kambariokas ir, kad dažnai jį nužiūrinėju. Taip, jis kaip asmenybė iš vienos pusės fainas, tačiau turi merginą ir belenkaip ją išdavinėja. Negi normali mergina tokiu susižavėtu?
4. Buvo vienu metu užėjusi jam paranoja, kad aš visus iš eilės bernus nužiūrinėju. Arba aš savęs nepagaunu tai darančios ir darau tai nevalgingai, arba jis paranojikas. Tačiau tyčiškai nesu to dariusi ypač prie vaikino. WTF
5. Galutinis mūsų barnis dėl kurio jau galvoju apie skyrybas labai rimtai, tai kad aš universitete atlieku grupinį viso pusmečio darbą su vaikinu. Susitinkam kas antrą savaitę padaryti namų darbų, kuriuos turime kartu atsiskaityti. Jam čia katastrofa. Nu žodžiu išdavinėju aš jį. Iš pradžių gal ir buvo gerai, kol kažkoks jo “draugelis” jam nepasakė, kad pamatė mus besijuokiančius bibliotekoje. Aš jam pasakiau, kad buvo juokinga ir tiek. Tačiau atseit aš “jam meluoju, kad nesueinu su bernais, o po to krizenu su jais”. (tas vaikinas beje turi merginą kurią labai myli ir aš su ja net susipažinau prieš porą dienų), na ir galiausiai man grupinį darbą pasiūlė daryti kartu kitas vaikinas, parašė maždaug taip, kad norėtų su manim daryti grupinį ir džiaugtųsi būdamas mano partneris. nu ok, kai paskaičiau dabar čia rašydama, gal ir įtartinai dabar man pasirodė. Tačiau prieš tai maniau, kad jis tiesiog draugiškas, todėl atrašiau, kad tikriausiai jau turiu partnerę, bet dar pasitikslinsiu ar ji neapsigalvojo. TAI mano vaikinas teigia, kad aš jam suteikiau viltį. OK, šioje vietoje pripažįstu, kad gal ir netaktiškai atrašiau. Bet nu žodžiu žiauriai susipykom.Ai o kai pasiūliau ateiti pažiūrėti kaip mes darom namų darbus kartu sakė jei ateis, tai sumuš jį.
aiii ir užmiršau patį didžiausią!!!!! Per kovo 8 dieną nesveikai susipykom. Žodžiu po paskaitų variau truputi apsipirkti, todėl nežiūrėjau į telefoną. Jis man daug rašė, o aš negirdėjau, Vėliau skambino, išgirdau, atsilpiepiau sako kur esi, Pasakiau sako meluoji. Esi su TUO bernu. Tipo kokia tu paleistuvė, karaustykis iš mano namų. Galvoju WTFFFFFFF vos grįžau namo nepasiverkusi troleibuse.
Ir dabar man visada prikaišioja šiuos mūsų pykčius jei vėl susipykstam. Jaučiuosi graužiama ir varžoma. Šiuo metu esu pas tėvus, susipykome užvakar ir vakar. Šiandien kviečia į pasimatymą, tačiau aš nebežinau ar noriu taikytis ir laukti kito pykčio. Juk negalėsiu visą gyvenimą vengti vaikinų, todėl pykčių bus. Todėl ką patartumėte? Aš net svarstau šiandien su juo išsiskirti, kad ir kaip tai bus skaudu. O grįžusi po švenčių į mūsų bendrą butą, kažkur išsikraustyti
Manau jūs jau pati nusprendėte Negaiškit laiko su tokiu, darosi vis blogiau.
Tau negaila savo nervu? Kur tavo savigarba? O vaikinui laikas pas psichiatrus, nors jei paliksi ji, busi pati didziausia kurva. Pasiruosk tam
Atrodo, esu protinga, tikrai palikčiau, bet kartu ir ŽIAURIAI sunku iš kitos pusės jis labai fainas vaikinas. Labai rūpestingas, mylintis, mokantis nustebinti, gamina valgyti, padeda tvarkytis, negaili komplimentų, labai geras lovoje, rimtai žiūrintis į ateitį, labai juo didžiuojuosi, ko jis pasiekė, motyvuoja mane. Todėl nežinau, kaip šįvakar susitikus reikės pasielgti. Jis mano, kad jis teisus aš manau, kad aš.
Kol nesipykstam esam žiauriai faina pora. Mus pažįstantys žmonės mumis labai džiaugiasi, tėvai taip pat…
Nuosprendis aškus …
Pasitikėjimas – vienas iš svarbiausių tvirtų santykių pagrindų. O pas jus juo net nekvepia. Tokie paranojiški žmonės nesikeičia. Autore, jūs jau dabar prarandate draugus vaikinus. Pati nepastebėsite, kai jūsų vaikinas pradės jūsų pavydėti ir draugėms. Jūs ir jų atsisakysite? Siūlau savęs pagailėti ir baigti šitą košmarą.
Drama king. Fu.
Kaip nesveikas koks. Greitai is vis nieko nebeturesite apart jo
Nesuprantu, jums dar klausimų kyla ar būti su tokiu… Suprantu, gal kai esat visai jauna iš dalies tą pavydą jo pateisinat nes tipo jei pavydi gal labai svarbi tada jūs jam, gal labai myli ir nenori prarasti bla bla bla ir pan. Bet toks pavydas yra visų pirma vaikino nepasitikėjimas savimi ir vaikiškumo požymis, jei pats nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis ir ne tik jums neleidžia laisvai gyventi bet dar ir gėda manau daro arba tokiu elgesiu padarys ateityje. Ateityje bus dar blogiau, nei kur išeisit viena su draugėmis nes visur atrodys, kad jūs pasileidelė ir tik ir ieškot progos pasiduoti su visais ir pasukti į kairę. Suaugęs ir mylintis savo antrą pusę žmogus nevaržo jo laisvės ir myli protingai o ne dusina savo būvimu…
Sėdžiu ir negaliu nustoti verkti, žinau, kad jūs visos teisios, protas irgi sako viską užbaigti, bet taip nerealiai sunku, nes laikas kartu su juo buvo geriausias mano gyvenime, tiek nuostabių akimirkų. Vienu metų net buvau įsitikinusi, kad tai žmogus su kuriuo norėsiu kurti šeimą. O dabar jis rašo man lyg niekur nieko neįtardamas…
Mama sakė, kad ir tėtis buvo labai pavydus jaunystėj, bandžiau kurį laiką save tuo guosti…
Nedaryčiau taip skubotai.
Mano irgi panašus ganėtinai, bet bandau auklėtis..
pirmiausia, iškelčiau ultimatumą…tiesiog paklausčiau, ar tvarkaisi su savim, ar skirstomės, nes visa tai nenormalu.
O ar išeina auklėtis? Aš jau tada kartą per kovo aštuntą buvau susikrovusi daiktus ir pasiruošusi išsikraustyti. Tačiau tada jis mane sulaikė, mes pasikalbėjom, aš gavojau, kad bandysiu žiūrėti kas toliau. O toliau štai kas…
Šįkart pasakyk rimtai, kad nejuokauji ir dar bent vienas toks bajeris-ir viskas.
Aš saviškiui dažnai nutylėdavau, tempiau…bet galiausiai dakniso ir pora kartų viską paaiškinau, pasakiau…kažkiek susiprato, ir nebeknisa tiek proto. Aišku, nepatinka bendravimai su draugais, net ir labai minimalūs, bet dabar..kad ir pyksta, tai bent nutyli, nekeldamas dramų.
autore, BEK! Ir kuo greiciau. jau ir taip metai siknoje atsiprasant as tokiam reikale praleidau 5 tikrai rasi nepavydu
@redutu
Tame ir esme, kad tie metai ziauriai geri buvo! Keliavom, varinejom i pasimatymus, linksminomes kartu, siaip jaukiai leisdavom laika, apsigyvenom (kas maniau tik i nauda iseis), jaukiai susiremontavom gyvenamaja vieta, net ivardinciau kaip savo geriausia drauga ji…
Tik as neisivaizduoju vieno, kaip islikti stipriai siandien vakare kai su juo susitiksiu? Juk jis ir atsiprasines, ir sakys, kad nori pasikeisti ir kad myli mane…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
