(anonimas) (archyvas)
labai ačiū jums visoms už komentarus ir patarimus. tiek neigiamus mano draugo atžvilgiu, tiek teigiamus aš esu linkusi draugo praeitį slėpti tol, kol jis taps pakankamai artimas su mano šeima kai jau jiems bus nebe toks didelis smūgis, kad jų dukra/sesuo susidėjo su priklausomu ir dar sėdėjusiu. jeigu jie matys, kad aš laiminga, bus laimingi ir jie. pati stengsiuosi būti jam atrama, nes kai man reikia jo, jis visada padeda. kol kas nėra preteksto manyti, kad jis gali bet kurią akimirką paslysti, bet tokia tikimybė visada bus, nes ši liga yra visam gyvenimui. o čia matyt laikas turi parodyti ar man pavyks susigyventi su tuo nerimu širdyje ar ne..
