Anksciau buvau visiskai tokia kaip jus. Dabar mano geriausia drauge tokia. Visada uzslepus savo mintis ir jausmus sau, prie kitu (net ir prie manes), vaidina besirdzia, jausmu neturincia robote vos ne, o po to tai atsiliepia stresu, panasiai kaip jums, tik ji nevemia ir pns, bet tiesiog nuo tos pastovios busenos (uzsleptu jausmu, visko laikymo savyje ir pns.), ji pradejo i visiskai viska ziureti negatyviai, jokio pozityvumo, nei mintyse, nei niekur, visur vien tik blogis jai, paranojiskai bijo iseiti is namu, visa laika praleidzia prie kompiuterio, i lauka neissitempsi niekaip, arba labai laaaabai sunkiai (jums pliusas, kad bent tokios paranojos neturit kaip ji). Kalbeta su ja apie tai n kartu, bet tiesiog kai uzsislepi savyje, parodyti tikraja save po to buna jau per velu ir per sunku.
Isvada tokia, kad geriau nieko nelaikyti savyje, viska islieti ir visiems sakyti viska tiesiai sviesiai i akis. Verksi, verk. Tai normalu , visi verkia, nieko cia gedingo. Reikia tvarkytis su tokiom problemom, nes kuo jos gilesnes, tuo gyvenimas baisesnis ir nelaimingesnis tampa. Asmeniskai man, viskas susitvarke, kai isimylejau, sutikau toki zmogu, kuris tiesiog atspindi visus mano vaikino, geriausio draugo, brolio lukescius.
O jus manau irgi pavargot nuo tokios busenos, jeigu cia parasete. Tai pagalvokit: visa tai gali privesti prie depresijos ir dar baisiau (jus baigusi psichologija, jus turetumet suprasti, prie ko tai gali privesti), o viso to jus manau nenorit.
Didziausios sekmes.
