Išprotėt galima
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Prašau moralizuotojų, siauro suvokimo žmonių ir jauniklių temą apeiti.
Turiu vaikiną daugiau nei 2 metus, kartu gyvename. Turiu nemažai draugų, kompanijoje daug vaikinų. Prieš gerą pusmetį kažkaip atsirado simpatija tarp manęs ir vieno draugo (nors pažįstami esam labai seniai). Tuomet buvom gerokai padauginę ir jis mane pabučiavo. Taip ir prasidėjo viskas. Visgi dažniausiai susitikdavome kompanijoje ir kažkokių artimumų nebūdavo. Vėliau susipykom smarkiai, nebendravom keletą mėnesių. Dabar vėl kuris laikas kaip bendraujam. Kartais susitinkam kompanijoje, kartais tik dviese. Bendraujam nemažai. Viskas nėra tik draugiškumo lygmeny, bet nemiegam (kol kas). Taigi, situacija sudėtinga. Kaip ir nesinori išdavinėt draugo, bet man iš jo tikrai trūksta dėmesio. Ne moralinio, o fizinio. Apie tai kalbėta ne kartą, nepradėkit aiškinti, kad PASIKALBĖTUME. Aš jau net susitaikiau su tuo, kad fizinių dalykų iš savo vaikino negaunu tiek, kiek man reikia. O trauka tam draugui daug stipresnė nei vaikinui. Negaliu nustot apie jį galvot. Tą laikotarpį, kai nebendravome (keletą mėnesių), nebuvo savaitės, kad nebūčiau apie jį pagalvojusi. Labai norėjau pamatyt, vis tikėjausi, kad gal parašys ir t.t., kad gal susitiksime atsitiktinai mieste. Taip ir atsitiko galiausiai. Po to vėl pradėjome bendrauti. Aš jo labai pasiilgstu, nemačiau kelias dienas, jau mirštu, kaip noriu jam parašyti, arba kad jis parašytų. Parašyt nėra jokios problemos, visgi mes draugai, o ne kažkokios ten simpatijos, bet mane jau pačią erzina, kad jis mano mintis taip apsėdo ir kad taip mane traukia. Galiu ir išduot savo vaikiną, ir šiaip reputaciją susigadint. Nenoriu ir jo akyse krist. Bet nutraukt bendravimo irgi nenoriu – man malonu ne tik su juo kaip su žmogum bendrauti, bet ir vyriškas dėmesys iš jo pusės. Ar yra kas nors atsidūrę tokioj situacijoj? Sakyčiau, reiktų nustoti bendrauti, bet aš jau bandžiau tuos kelis mėnesius ir nepavyko man jo iš galvos išmest. Be to, ir draugai bendri, ir lankomos vietos tos pačios, tai visiškai nesusitikt neįmanoma. Bet ta simpatija tik didėja. Žinau, kad rimtų santykių nenorėčiau, bet traukia siaubingai stipriai.
Gal kas pm norėtų ką nors patart, daugiau papasakočiau situacijų ir panašiai. Nes čia nesu labai nusiteikus skaityt moralizuojančius komentarus.
Man atrodo problema ne su patinkančiu draugu, o su vaikinu. Nebus draugas,bus kitas nes turine neišpildyta fiziologini poreiki.
Nežinau, esu labai panašioj situacijoj, bet mane kitas vaikinas beprotiškai traukia dėl kitų dalykų…iš maniškio man kaip tik trūksta to emocinio ryšio labiau, o ne fizinio. Bet iš esmės visa kita sutampa. Irgi negaliu išmest iš galvos, nors tikrai reikėtų, irgi baigiu išprotėt. Jeigu norit, parašykit pm.. nors nežinau, ar galėsiu ką protingo patart, nes pati nesusitvarkau su savo situacija.. nebent tik suprast galėsiu ir pasidalint panašia patirtim.
Gali būti. Buvo jau anksčiau ir su kitu draugu panašiai. Visgi jis nutraukė mūsų santykius griežtai nubrėždamas ribas, dabar retkarčiais susimatome, bet traukos nebeliko, nebegalvoju apie jį. Ir šiaip tas buvo toks visai kitoks nei aš, žavėjo gal tik charakteris ir išvaizda, o dabartinis dar ir protu labai traukia, nes labai apsiskaitęs, turi savotišką humoro jausmą ir t.t. Nežinau, šiandien gal pirmą kartą pagalvojau apie skyrybas su vaikinu, bet atrodo, kur aš dėsiuos be jo, jei ne fiziniai dalykai, mes tobulai tinkam vienas kitam, su juo saugiai jaučiuosi, rūpinasi manim. Jis man labai brangus, bet man beprotiškai reikia vyriško dėmesio, aistros, o su vaikinu dabar santykiai panašesni į broliškus negu į vaikino ir merginos.
Emocinis ryšys tarp manęs ir vaikino puikus, negaliu tuo skųstis. Atrodo, reikia susitaikyti, kad gyvensiu su mažai sekso ir rūpestingu vyru, bet taip norėtųsi visko viename. O metų man jau nemažai, kvailai skamba, bet nemanau, kad rasiu geresnį, visgi tobulų nėra. Tas draugas, kuris traukia, tai tikrai prastas gyvenimo partneris būtų, visai ne šeimos žmogus, palaidas, vėjavaikis, be to, ir pats yra sakęs, kad prasta iš mūsų pora būtų, tad aiškus ir jo požiūris į mane, o gal tiesiog supranta, kad pats ne šeimyninio tipo žmogus yra.
Tada mano patarimas butu paprastas-mesk ta drauga iš galvos. Nes aistra dalykas laikinas, šiaip ar taip ji nuslugsta, o gyventi poto reikes. As esu metusi kelia del takelio ir tikrai pasigailejau. Visu pirma del to,kad taip elgtis zema ir iskaudini to neverta zmogu. Visu antra santykiai turi prasideti ne nuo isdavystes.Santykiai eina aukstyn ir žemyn, bandyk kanors pakeist santykiuose su vaikinu, išvažiuokite i kelione. Nebuk ta, kuri pasiduoda impulsams, nes yra daug svarbesniu dalyku nei aistra. O gal su vaikinu padaryk pertrauka? Zinok zole zalesne pas kaimyna atrodo, ir viska sugadinti lengva, o atstatyti daznai neimanoma. Galu gale jei isduotum, taves nevertintu nei vienas is abieju vaikinu. Nebent esi pasiruosusi likti viena?
O iphono tu nenori? Taip, kad iš galvos negali išmest, aistra gi didelė.
@surprada aš pritariu kiekvienam jūsų žodžiui. Turbūt net šitam aistra nuslūgtų po kažkiek laiko, nors jau kurį laiką nenuslūgsta. Bet man atrodo, aš net santykių su savo vaikinu pradžioje taip nenorėjau saviškio, kaip dabar noriu šito. Gal pasirinkau ne tą žmogų? Gal tik įsikalbėjau, kad jis man tinkamiausias? Sutinku, kad tai žema ir kad geras žmogus nevertas būt įskaudintas. Pertraukos daryti negaliu, mes kartu gyvename, be to, keistai atrodytų, nesuprastų jis, kam man čia ta pertrauka, o gal pradėtų įtarinėti, kad turiu kitą, jog pertraukos užsimaniau. Sunku su saviškiu kažką pakeisti. Keliaujam mes nemažai, tai nieko nekeičia iš esmės. Jam, man atrodo, viskas tinka ir patinka, kaip yra, ir jis nesuvokia, kaip man reikia audringesnių (gerąja prasme) santykių negu dabar mes turim. O turim kaip kokie pensininkai, 60+ prie židinio su katinu susėdę. Jis net nelabai išlenda su manim į miestą, o aš tuo džiaugiuosi, nes tada su tuo draugu paflirtuot galiu. Žinau, baisiai skamba, bet yra kaip yra.
Beje @surprada gal papasakotumėt savo istoriją, kaip metėt kelią dėl takelio? Parašyčiau į pm, jeigu nenorit viešai pasakoti. Gal pavyktų pasisemt kažkokių minčių.
Turėjau per daug metų gal tris tokias situacijas… Vienu atveju trūko fizinių dalykų (o iš tikrųjų pradžia visada tokia su bet kuo būna, fiziškai artumas visada kitaip traukia, nei su savo po kelių metų), kitu atveju, trūko emocinio ryšio, irgi susižavėjau kitu. Reziumė – kai vos nepraradau savo vaikino, tada supratau, kad jo man labiausiai reikia, o visi kiti tik aistra, kuri nuslūgsta, prasideda “kasdienybė” kaip ir su bet kuo… Tai reikia vertinti ir kitus dalykus. Argi ne tokia priežastis, savo vaikinui esi įprastas “dalykas”, argi neveža, kad vis dar trauki kitus, sugebi jaudinti ir suvilioti? Bet ar savo vaikinui parodai, kad jo nori, gal jis irgi jaučiasi kaip tu?
Klausimas tau – kodėl vis dar esi su savo vaikinu o ne su tuo draugu? Ar nėra taip, kad tas draugas tik fiziškai traukia, bet kitais aspektais suvoki, kad taviškis kažkuo pranašesnis? Ar tas kitas net nesiūlo būt kartu?
@testas1 būtent, kad veža, jog traukiu ir kitus, ir tas dėmesys iš kitų veža… Iš saviškio nesulaukiu beveik tokio. Aš parodau, pati ant jo lipu, bet jis dažnai “nori miego”, “yra pavargęs” ir panašiai… Su vaikinu esu todėl, kad su juo saugiai jaučiuosi, todėl, kad jis ambicingas, siekia karjeros, žinau, kad būtų geras ir rūpestingas tėvas, be to, yra man puikus draugas, manimi rūpinasi. Tik aistros tetrūksta. O tas draugas tai taip, traukia tik fiziškai, na dar žaviuosi jo protu ir humoro jausmu, bet jis nėra susitvarkęs gyvenimo, su tokiu šeimos nesukursi, neturi jokių ambicijų, dirba beveik už minimumą, kiekvieną dieną vakarėliai ir t.t., nors žmogui metų jau nemažai. Jis net jeigu siūlytų būt kartu, aš nebūčiau, nes su juo jokio saugumo, jokių perspektyvų, tiesiog smagus laikas čia ir dabar, ne daugiau.
Labai gerai pagalvok nes naujas susizavejimas ir skraido drugeliai pilve, viskas pradzioj buna perdeta it demesys ir fizinis artumas, laikui begant viskas siek tiek aprimsta.As turejau ilgalaikius santykius, palikau savo drauga del kito… todel kad man truko demesio, meiles,visko…nes nauja simpatija rode daug visko daugiau…bet po keliu men supratau kad padariau pacia didziausia gyvenime klaida…o viska susigrazint jau buvo per velu…reikia daugiau sneketis su savo draugu, leisti daugiau laiko, rodyt paciai iniciatyva kazkokia ir patikek jai tada jau galvoji kad nieko nebus,palik ji…
Va va va… Tereikia nuspręsti, kai aistra išblės ar tau tinka jo gyvenimo būdas. Jei ne – viskas aišku. Nors suprantu kaip dabar spirga “šikna”, bet iš to ką parašei, čia tik aistra ir jos šiurpuliukai, jaudulys šalia kasdienybės Praeis. Bet turi du būdus įsitikint – realiai savo kailiu arba pasimokyt iš kitų merginų klaidų
Buvo viena tema, kur panelė pasakojo jog vaikinas nenori mylėtis su ja, tai ji patikrinus istoriją pamatė, kad tas vaikinas apie 2-3 nakties, kai ji miega, žiūri porno, na ir įtariat ką veikia. šiaip patarčiau žadint aistrą sexy šokiais, naujais super gražiais apatiniais, žvakėmis, vakarienėmis, kai nuo stalo atsiduri lovoj ar ant stalo (), masažu, pasiūlykit kokių įdomių priedų, pvz. antrankius.Ir nelaukt kol suglsit į lovą, o gundymą pradėt gerokai ankščiau. Na o jeigu net tai nepadės, tai teks susitaikyti su tuo arba išsiskirti su vaikinu. Jums spręst aukosit gyvenimą meilei ir supratimui ar aistrai, kuri vistiek ankščiau ar vėliau ir jums sumažės iki minimumo.
Turėjau labai sunkų sprendimą, “antrasis” labai norėjo būti su manimi, prašė skirtis, sakė aš jo idealas. Tuo metu aš irgi panašiai galvojau. BET praėjo kuris laikas, nors atrodė meilė seilė begalinė, kas mane žavėjo, ką jis darė kitaip nei mano vaikinas – viskas pradėjo ERZINTI, viskas buvo ne taip. Pradžioj buvo smagu, įdomu, bet nusibodo ir slapstymasis palaipsniui, kurti planus ir priežastis, gyventi dvigubą gyvenimą. Su pertraukom viskas truko apie metus. Jis paskelbė ultimatumą, rinkis, nes norėjo būti su manimi. Pasirinkau savo vaikiną. Dabar nerealiai tuo džiaugiuosi. Bet deja yla iš maišo išlindo, nors atrodė, kad viskas liks anonimiška ir labai buvo draugiškai, vos ne mano sielos draugas, aha… deja, kai jo nepasirinkau, viską išpasakojo maniškiui
O kaip jūsų vaikinas sureagavo, kai viską sužinojo? Jei ne paslaptis.
sužinojo ne iškart, maždaug po poros metų, aš buvau visus ryšius nutraukusi su antruoju, absoliučiai nebendravau. Paaiškinau, kas kaip, sakiau, kad sprendimą seniai priėmiau ir nekartočiau gyvenime tokios klaidos. Tuo metu daug kalbėjomės, atleido… Esu jam labai dėkinga. Bet jei būtų “šviežiai” viską sužinojęs, tikrai nebūtų atleidęs.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
