Mano patirtis su atstumu irgi labai skaudi. Aš jau čia kažkurioj temoj rašiau, bet pasikartosiu. Maniškis dirba UK, aš pati Lietuvoj studijuoju. Susitinkam kas kelis mėnesius, esam nauja pora, draugaujam nuo vasaros, tad iš vis sunku kai nori būt ištisai kartu, bet negali. O mūsų bėda, kad jis dirba naktimis, o dienomis miega. Aš dienomis būnu univere, grįžtu tokiu metu kai jis miega, kai atsikelia iš kart išeina į darbą. Jei man ryte nereikia į univerą, galim susiskambint per skaipą, nes jis būna tiką grįžęs po darbo. Abiem kankynė, nes jei kalbam per skaipą, aš nenueinu į paskaitas, jis nenueina miegot ir eina dirbt visai be miego. Žodžiu, mūsų situacija tragiška. Gyvenu mintim, kad po mėnesio nuskrisiu pas jį ir būsiu ten du mėnesius. Tada vėl tarpas, vėl atstumas.
Aš visada galvojau, kad galėčiau turėti santykius per atstumą, bet ne. Negaliu, trūksta man beproto tų akimirkų susiglaudus, filmų žiūrėjimo, pokalbių susėdus virtuvėje prie stalo arba terasoj, trūksta, kad negaliu dalintis savo momentinėm mintim, idėjom, įspūdžiais. Sunku labai, kad negaliu atsisėst priešais ir klausytis jo pasakojimų, tenka tą kompensuot skaipų pokalbiais, bet tai toli gražu ne tas pats.
O ištveriu visą tai laukimo būdu. Laukimo kada susitiksim, apsikabinsim. Laukiu, kad gal gyvenimas susisuks taip, kad aš išvyksiu visam laikui pas jį, arba jis grįš pas mane. Tada turėsim akvariumą ir viskas bus gerai
