Blogai, kai jau vos esi gyvas ir vis tiek riboji. Yra ribos, kai toliau riboji, nors jau nebesijauti gerai, nors atrodai klaikiai, nors visai nebefunkcionuoji kaip zmogus ar moteris, nors jau kmi seniai per mazas, galvoje vien kalorijos, maistas, kalorijos, tai yra anoreksija. Ir tas skaiciavimas nuolatinis tikrai nera gyvenimas normalus, as prisimenu, kokia anksciau buvau, buvau lieknute, grazi panele kuri suvalgydavo ir visa pica ir dar deserta ant virsaus ir tokie neribojami budavo ir pusryciai ir pietus ir vakariene. Jauciau malonuma valgydama, jauciau normalu sotumo jausma, kai zinojau ne pagal skaiciukus, kad jau gana, o pagal tai, kad kunas jautesi sotus, pavalges, laimingas, po maisto budavo geros emocijos. Dabar maistas sukelia geras emocijas, bet tuoj pat puolu skaiciuoti na gi kiek cia suvalgiau ir ka paskui dar reiks riboti. Kazkokia tragedija, tai tikrai nera normalu.
