Labas. Suprantu, kad sunku, kai viskas susimetė į vieną ir jautiesi nemylima, niekinama ir viena prieš visus. Bet, mergyt, Tau jau 17. Žinai, ką tai reiškia? Kad tuoj pabaigsi mokyklą ir skrisi nuo šios aplinkos toli. Susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi. Užjaučiu dėl patyčių. Ar bandei kam nors pasakotis? Kaip tos patyčios vyksta? Dėl ko tyčiojasi?
Taip pat labai liūdna skaityti dėl tokios situacijos namie. Ar bandei su kažkuo atvirai pasikalbėti? Ar bandei pasakyti tėvams/seneliams/broliui lygiai tą patį, ką dabar parašei mums? Gal kažkiek padėtų? Nes suprantu, kad tokiai engiamai būti sunku ir skauda širdelę. Pas psichologą tikrai būtų naudinga nueiti, nes jis padėtų nepalūžti ir atrasti stipriąsias savo puses. Ar negali kreiptis, kad nesužinotų tėvai?
Ir šiaip turėk svajonę, turėk tikslą, kurio norėtum siekti. Žinok iš patirties sakau, kai man buvo sunku, aš nusispalvinau tokį gyvenimą, kokio noriu, viską iškenčiau ir štai, aš turiu tai apie ką kažkada tik svajojau. Nepalūžk. Aš tikiu, kad Tu stipri.
Jei norėsis pasikalbėti, išsipasakoti, galbūt tiesiog pasilabinti, drąsiai rašyk man, pasišnekučiuosim, pakelsiu ūpą Tau bent šiek tiek, tik nelik viena, prašau.
