Na bet vistiek keista aplink vis poros ir pns,aisku man kai pagalvoju,taip kartais smagu ir vienai jokiu apsikrovimu,bet kadangi esu zmogus,tai norisi artumo silumos, tokiomis akimirkomis tikrai nedziugina jog esu viena, man taip nera jog laukciau princo is dangaus, bet man bus 22 o as vis dar viena, jau net draugai nuolat erina tu kaip visada viena ir pns. Net nezinai ka galvoti, bakalauras eis i pabaiga,o asmeniniai santykiai stovi vietoje,tiksliau isvis neegzistuoja.
Atrodo nera problemos ta vaikina susirasti,bet su kuriuo bendrautum artimai,nebijotum savo tikro veido,kad nereiketu jausti diskomforto bendraujant kad negali apie ta ar ana pasikalbeti ,ir nuolat manyti jog nesupras, ir cia nera kalbama apie sansa zmogui duota,kad gal supras,bet tikslingai zinai,kad neidomu bus tam zmogui,veikiau kaip i durna paziures.
