Bedravimą su juo prieš keletą metų visiškai nutraukiau ir pajutau palengvėjimą ir pirmi mano žožiai man pačiai buvo-pagaliau bent bus ramu. Tačiau visa tai mano gyvenimą ir mane pakeitė. Tapau gerokai stipresnė, drąsesnė, iš jo perėmiau tokių stiprių dalykų, kaip verslumas, tačiau netapau materialiste ar prabangos verge. Tačiau čia yra kita medalio pusė-aš nebesugebu rasti savyje harmonijos ir kaikurias ribas paišau, manau, ne ten, kur reikia. Esu drąsi, tačiau nepasitikiu savo jėgomis. Kartais pagalvoju-turiu tikrai gerą galvą ant pečių, tačiau to neišnaudoju nė 10%! Aš turiu tiek daug idėjų, jos kartais atrodo taip nesunkiai įgyvendinamos ir juokas ima kartais iš tų, kurie apie save sako ,,aš nealiu”. Tačiau ką aš turiu? Darbą puse etato ir gaunu minimumą. Net prakeiktų studijų negaliu pabaigti, esu kasdien kamuojama minties, kad to ar ano nepadarysiu, nors palyginus su grupiokais, man per savaitę atsiskaityti pusmečio darbus buvo vienas juokas. Aš daugumos darbų neisiimu, nes kai reikia pradėti, aš nesusidoroju su mintimi, kad man nepavyks.
Kartais atrodo, kad aš tik vegetuoju.
Iš šono, atrodo, žmonės mato gražų mano paveikslėly. Atrodo, prieš kitus sugebu suvaidinti lyderę, tačiau viduj aš tik susigūžęs vaikas, įstrigęs laike. Net susipažįstant su naujais žmonėmis-aš bijau atsiverti, nes žinau, kad kažkur yra many dalykas, kur esu netobula, todėl būsiu nurašyta ir iš manęs bus pasijuokta. Taigi-kaip apjungti tą gražų lyderio portretą ir tą susigūžusį vaiką į vieną asmenį?
p.s. jei klausit kodėl mano mama nieko nedarė, tai: 1. Mūsų santykiai paauglystės metu nebuvo patys geriausi. 2. Ji nė nenutuokė kokį košmarą aš kentėjau. Bet akmenuką ir į jos daržą galima įmesti, kad buvo man per daug abejinga, nes mano močiutė matė, kad ne viskas gerai, sakė jai, bet ji, deja, nieko nedarė
