Bedravimą su juo prieš keletą metų visiškai nutraukiau ir pajutau palengvėjimą ir pirmi mano žožiai man pačiai buvo-pagaliau bent bus ramu. Tačiau visa tai mano gyvenimą ir mane pakeitė. Tapau gerokai stipresnė, drąsesnė, iš jo perėmiau tokių stiprių dalykų, kaip verslumas, tačiau netapau materialiste ar prabangos verge. Tačiau čia yra kita medalio pusė-aš nebesugebu rasti savyje harmonijos ir kaikurias ribas paišau, manau, ne ten, kur reikia. Esu drąsi, tačiau nepasitikiu savo jėgomis. Kartais pagalvoju-turiu tikrai gerą galvą ant pečių, tačiau to neišnaudoju nė 10%! Aš turiu tiek daug idėjų, jos kartais atrodo taip nesunkiai įgyvendinamos ir juokas ima kartais iš tų, kurie apie save sako ,,aš nealiu”. Tačiau ką aš turiu? Darbą puse etato ir gaunu minimumą. Net prakeiktų studijų negaliu pabaigti, esu kasdien kamuojama minties, kad to ar ano nepadarysiu, nors palyginus su grupiokais, man per savaitę atsiskaityti pusmečio darbus buvo vienas juokas. Aš daugumos darbų neisiimu, nes kai reikia pradėti, aš nesusidoroju su mintimi, kad man nepavyks.

Kartais atrodo, kad aš tik vegetuoju.

Iš šono, atrodo, žmonės mato gražų mano paveikslėly. Atrodo, prieš kitus sugebu suvaidinti lyderę, tačiau viduj aš tik susigūžęs vaikas, įstrigęs laike. Net susipažįstant su naujais žmonėmis-aš bijau atsiverti, nes žinau, kad kažkur yra many dalykas, kur esu netobula, todėl būsiu nurašyta ir iš manęs bus pasijuokta. Taigi-kaip apjungti tą gražų lyderio portretą ir tą susigūžusį vaiką į vieną asmenį?

p.s. jei klausit kodėl mano mama nieko nedarė, tai: 1. Mūsų santykiai paauglystės metu nebuvo patys geriausi. 2. Ji nė nenutuokė kokį košmarą aš kentėjau. Bet akmenuką ir į jos daržą galima įmesti, kad buvo man per daug abejinga, nes mano močiutė matė, kad ne viskas gerai, sakė jai, bet ji, deja, nieko nedarė

Jei perskaitėt ir gal net neturit ką pasakyti, pakelkit temą, paslauskit puikiai, padėkit veiduką ar padarykit betką, kas reikštų, jog mane išgirdot. Gal to man labiausiai reikia-būt išgirstai…

Svarsčiau ne kartą. Tačiau net iki jo nueit nesugebu, nes vis sutabdo tas jausmas-o kam man to, juk iš manęs vistiek nieko gero.

Be to, ar įmanoma rasti gerą specialistą, kuris galėtų man padėti, neturint galimybės už tai susimokėti iš mano minimumo?

Taip, tą tikrai suprantu ir ne vienam stengiuosi padėti. Esu iš tų, kuri puikiai moka išklausyti, turiu talntą veikti žmones raminančiai, optimistiškai, tačiau negaliu susidoroti su savimi. Iš kitos pusės, jei bėda mažesnė už kito, dar neriškia, kag jos nėra

@inamorata gal pavyko kitaip nupiešti mano jausmus tėvui, nei yra išties. Man jis praktiškai neegzistuoja, jis viena iš tų prisiminimų, kuriuos absoliučiai blokuoja mano sąmonė. Taip pat ir su vyrais esu labai atsargi, aš jų prisileidžiu, o jei prisileidžiu, tai kokį mėmę, kuris, atrodo, musės nenuskriaustų, nors tokie net nepatinka. turiu omeny nuobodžius.

tiesiog kartas nuo karto, nori nenori, iškyla ,,trigdis”, kartais jį pavyksta identifikuoti, o ne per seniausiai suvokiau, kad visa tai vaikystės atgarsiai aš absoliučiai jo nesiilgiu ir džiaugiuosi, kad galiu ramiau gyvent ir bent prieš ji nesistori ant blakstienų. Nes pakanką jau to, kad net darbe dirbu tai, kas man puikiai sekasi, esu viena geriausių darbuotojų, man ten net perspektyvas siūlo, bet ties kiekvienu žingsniu vis kirba mintis ar nepadariau ko blogai, ar nesusifeilinau, kartais net bijau klaust patarimo kur kyla abejonė, nes bijau būti apkaltinta padariusi menkiausią klaidą.O vėliau suvokiu-juk padariau net daugiau, nei iš manęs tikėjosi

Man 26m. Jaučiuosi lyg turčiau dvi asmenybes. Viena užima 70%(stiprioji), o tas vaikas 30%. Tik kartais atrodo, kad ta stiprioji yra tiesiog netikra, už jos slepiasi tas susigūžęs vaikas ir tos dvi asmenybės niekaip nesusilieja į vieną ir negali judėti į priekį.