Dar niekam nesu pasakojusi šios savo isorijos pusės, net artimiausiems žmonėms ir viską stengiausi labai slopinti, man net kaikuriuos prisiminimus pavyko visiškai palaidoti.

Mano vaikystės istorija nėra eilinė, artimiausi žmonės nes pajuokauja, kad serialą būtų galima pastatyti Tačiau jie nežino kokį spichologinį smurtą man teko patirti, kaip tai paveikė mane ir mano gyvenimo kokybę.

Trumpiau-buvau iki 10m nedrąsus vaikas, tačiau laimingas. Tik svajojau pažinti savo tėtį. Ir susipažinau, visai netikėtai. Jei dabar iš naujo su juo susipažinčiau, siųsčiau jį toliausiai. Jis net nenorėjo, kad aš gimčiau. Mamą paliko besilaukiančią ir pasakė pasidaryti abortą ir prapuolė visam 10mečiui. Taigi. Pirmus porą metų viskas buvo lyg ir gerai, nedidelė dar buvau. Tačiau toliau vis prasidėjo užgauliojimai. TAIP, IŠ TĖVO. Nuo gimimo buvau apvalutė, tai prie savo draugų ar giminės vis piktai leptelėdavo, kad nuo šaldytuvo neatsitraukiu, nors išvis taip net nebuvo. visi mano maži(kurie man buvo tokie dideli) laimėjimai buvo sumenkinami iki nulio ir sakoma ,,gali ir geriau”. O gal svarbiausia-jis pedantas, o aš, atvirai, nesu pedantė ir niekada nebūsiu. Pas jį kai būdavau, tekdavo kasdien valinėti dulkes ir t.t., tačiau tas tvarkymas buvo perdėtas ir kartais aš tiesiog nemokėjau patenkinti jo tvarkos ir sterilios švaros poreikio ir dažnai būdavau menkinama dėl to.

Išmokau per jį meluoti taip, kad galiu vadinti save puikia aktore. Meluodavau kiekvieną savaitgalį, kad tik būtų įmanoma išsisukti nuo važiavimo pas jį. Ne visada pavyko, tekdavo su ašaromis mamos maldauti, kad pasakytų, jog namie turiu kažką nuveikti. Taip pat nepamiršiu, kaip sirgau ir turėjau temperatūros, buvau pas pusseserę ir prižiūrėjau ją. Tačiau jam tai buvo nusispjauti ir turėjau 50km važiuoti autobusu, kad prižiūrėčiau ne savo pusseserę, o jo draugės dukrą, kol jie bus teatre.

Suprantu jo norą skatinti pasiekti daugiau, skatinti būti tvarkinga(nesu netvarkinga, tik jo pedancija per didelė). Tačiau jo auklėjimas buvo apibrėžiamas menkinimu, kai vaiko-paauglio vidinis pasaulis ir taip dar trapus. O tėviška meilė buvo išreiškiama pinigine forma ir nemenkomis kupiūromis. Jam atrodė, kad ši išraiška suteikia teisę menkinti mano mamą dėl to, kad gyvenam kaime ir ne taip pasiturinčiai. Kažkada klykdama su ašaromis akyre išdėsčiau, kad daugiau niekada gyvenime nedrįstu apie mamą pasakyti blogo žodžio. Nepamiršiu, kaip tada virpėjau, net pykino nuo silpnumo. Et, rašau ir ašaros kaupiasi,kiek grįždama į tą laikotarpį galima vėl prikelti iš giliausių kampų. Nepamiršiu, kaip grįžtant iš pajūrio pavargusi galvą atrėmiau į mašinos stiklą, liepė patraukti. O vėliau pridūrė-ištepsi stiklą savo nešvaria galva. Taip taip, ne kad susitrenksiu galvą per kokį posukį ar duobę, bet stiklą ištepsiu. Čia tik smulkūs kasdieniniai dalykai iš visko, ką patyriau per tą laiką. Ir didžiosios dalies aš net nenoriu mėginti prisiminti, nes su tuo tvarkytis teko ne vienerius metus.