@inamorata gal pavyko kitaip nupiešti mano jausmus tėvui, nei yra išties. Man jis praktiškai neegzistuoja, jis viena iš tų prisiminimų, kuriuos absoliučiai blokuoja mano sąmonė. Taip pat ir su vyrais esu labai atsargi, aš jų prisileidžiu, o jei prisileidžiu, tai kokį mėmę, kuris, atrodo, musės nenuskriaustų, nors tokie net nepatinka. turiu omeny nuobodžius.
tiesiog kartas nuo karto, nori nenori, iškyla ,,trigdis”, kartais jį pavyksta identifikuoti, o ne per seniausiai suvokiau, kad visa tai vaikystės atgarsiai aš absoliučiai jo nesiilgiu ir džiaugiuosi, kad galiu ramiau gyvent ir bent prieš ji nesistori ant blakstienų. Nes pakanką jau to, kad net darbe dirbu tai, kas man puikiai sekasi, esu viena geriausių darbuotojų, man ten net perspektyvas siūlo, bet ties kiekvienu žingsniu vis kirba mintis ar nepadariau ko blogai, ar nesusifeilinau, kartais net bijau klaust patarimo kur kyla abejonė, nes bijau būti apkaltinta padariusi menkiausią klaidą.O vėliau suvokiu-juk padariau net daugiau, nei iš manęs tikėjosi
