Labai sujaudino jusu istorija. Norisi apkabinti tiesiog.
Jei butumet mano drauge, noreciau kazkaip jus paskatinti fokusuotis i ateiti, i prieki. Bala nemate-buvo kas buvo. Niekas neapsaugotas nuo suduvos bet kokiu savo gyvenimo tarpsniu, bet nebutinai ji turi testis amzinai ir neturi itakoti likusio gyvenimo. Zinau, kad savos bedos pacios baisiausios, ir nelabai paguodzia, kad kitiems sunkiau. O gal kazkiek visgi? Jusu tuos visus metus nemuse, neprievartavo (taip, buna ir tokiu tevu!!!), jusu “neuzvede” ant narkotiku, nepardave savadautojams. Todel su didelem pastangom gal galite nubrezti bruksni ir nebeleisti tiem blogiem prisiminimam itakoti ir jusu ateities… Jei megstate paskaityti, gal butu gera mintis paieskoti knygu apie sekme, laime, apie ikvepiancius zmones? O kad pavyktu susidoroti su abejonemis, jog kazkas nepavyks, galbut kiekviena tiksla gerai butu isskaidyti i mazesnius tikslus ir kiekviena is ju pasiekus pasidziaugti savo maza pergale, pasakyti sau “taip, as tai pasiekiau, as judu i prieki, as galiu ir tai yra irodymas”.
Sekmes! Tikiuosi, jums pavyks, nes gyvenimas, visgi, yra grazus!!
