Na, pirmą žingsnį jau žengėt – pasakėt sau, kad nebenorit toliau taip gyventi. Toliau mėginkit suprasti, kodėl nėra noro. Kiek laiko esat tokioje būsenoje? Gal iš tikrųjų labai pervargot? Gal kokių stresų buvo ar kažko panašaus? O gal kokią depresiją truputį įsitaisius esat? Man buvo prieš nepilnus metus toks periodas, kai irgi buvo tik rutina studijos-namai-studijos, jaučiau, kad savęs nerealizuoju. Ir tada vieną dieną giliai įkvėpiau ir nusiunčiau motyvacinį laišką savanorės pozicijai užimti. Jau tada atsirado daugiau jėgų, nes laukiau atsakymo. Patekau, dabar greit bus metai, kaip savanoriauju. Taip pat ėmiausi sporto. Visumoj susidėliojau dienotvarkę taip, kad turėčiau beveik visą dieną užimtą. O neseniai užpildžiau Erasmus paraišką ir nuo rudens išvažiuoju studijuoti į užsienį. Visam šitam tikrai reikėjo ryžto ir perlipt per save, bet susiėmiau ir padariau. Sakot, užsibrėžėt padaryt špagatą ir po dviejų savaičių metėt, nes nepamatėt ryškių rezultatų. Gal labai nekantri esat? Tuomet ugdykit valią. Iš pradžių prisiverskit daryti, o paskui nepajusit, kaip norėsis savaime. Galų gale, apdovanokit save už tą prisivertimą. Dėl kėlimosi savaitgaliais, tai irgi susigalvokit kokį malonų dalyką, kuriuo laiką irgi “užmušit”, bet smagiu būdu. Juk turit kažkokį pomėgį? Atsibudusi pagalvokit apie kokį nors pozityvų dalyką, kurį išlipusi iš lovos darysit. Išsikepkit blynų pusryčiams – jie kelia nuotaiką. O kepdama įsijunkit gerą dainą ir užplėškit drauge iš visų plaučių.
