Man jau bene 1,5metų po mamos netekties praėjo. Ji buvo vienintelis man likęs tėvas.
Puikiai suprantu vieną dalyką- niekaip nepaguosiu, neužjausiu, ir nieko aš negaliu jums, autore, pasakyti, nes puikiai suvokiu koks tai jausmas. Tiesiog neįmanoma paguosti ar nuraminti, nes tą jausmą, tą tuštumą sunku suvokti.
Mano atveju tai buvo maždaug 6 savaitės intensyvios kovos su liga. Sunkiai atsimenu tą laikotarpį, nes normaliai nemiegojau, nevalgiau, nervai buvo visiškai pakrikę… Raminamieji tikrąją to žodžio prasme ėjo saujomis vietoj maisto.
Vienintelis dalykas, kuris man padeda, tai net ne galvojimas, o žinojimas, kad ji visada šalia. Ji mato, kaip man sekasi, ji mato, kuo aš gyvenu, nes ji kažkur čia visai šalia.
Jūsų mamai ir Jums didelės stiprybės. Jos labai prireiks.
