Kai mirsta artimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos! Siuo metu mirsta mano mama nuo vezio. Nezinau kokiu atsakymu ieskau.. Galbut tiesiog norisi pasidalinti savo patirtimi ir isgirsti kaip Jus susitvarkete su skaudzia netektimi ?
didziausia uzuojauta Jums
Labai užjaučiu… Stiprybės Tau
Įsikibkite į artimiausius, laikykitės išvien. Stiprybės Jums
Praejo apie 4 men po netekties, vis dar nesusitaikiau ir net neisivaizduoju ar susitvarkysiu, linkiu stiprybes jums
Aš verkiau ir verkiu tada, kai labai liūdna, kai prisimenu, man tik taip lengviau būna… Bažnyčioj dar gerai būna pasėdėti, su savo mintim pasibūti, šiek tiek apsiramini… Nereikia laikyti skausmo viduje… Laikykitės, autore…
Stiprybės.. Turbūt nieko naujo nepasakysiu, bet laikas gydo žaizdas.
Na užuojauta tikriausiai jūsų nepaguos, linkiu jums tik stiprybės. Pati neįsivaizduoju kaip reikėtų gyventi žinant kad mamai visiškai blogai kai akyse nyksta… Baisu ir labai gaila.. Stiprybės jums ir sveikatos jūsų mamai
mano vyro tevas mire nuo vežio,bet labai staigiai,kai sužinojo,išgyveno vos pora savaičiu.nėra nei žodžiu nei paguodžiančių žodžiu,viska reikia išgyventi savyje ir daug kalbėtis su kitais. Geriausias vaistas laikas,bet ir tai mum praėjo du metai po mirties,o rodos,tik vakar ji matėm,prisimenam su šypsena ir pajuokaujam. Linkiu tau nuoširdžios stiprybes,tu savo mama prisiminsi visa savo gyvenimą,ir ji visad bus šalia tavęs,nepamiršk.tu turi gyventi toliau ir su laiku susitaikysi su šia mintimi. Stiprybės!!!!!!!!!!!!
Mane mama viena uzaugino, mes seimoje tik dviese. Be jos lieku viena. Neuzduodu klausimu kodel mums taip. Tik uzduodu viena klausima, kaip susitaikyti su tokiu skausmu.. Bijau, kad jis gyvens manyje visa gyvenima
Jau vien skaitant labai liūdna darosi, o ką reikia iškęsti autorei baisu ir pagalvoti. Stiprybės!!!
o kiek pačiai tau metų?
Melskis uz mamyte , tas akimirkas kiek , imanoma , rodyk savo meile . O laikui atejus , paleisk … Juk siela , ji nemari , visad galesi jei noresi , jausti salia ja .
Man jau bene 1,5metų po mamos netekties praėjo. Ji buvo vienintelis man likęs tėvas.
Puikiai suprantu vieną dalyką- niekaip nepaguosiu, neužjausiu, ir nieko aš negaliu jums, autore, pasakyti, nes puikiai suvokiu koks tai jausmas. Tiesiog neįmanoma paguosti ar nuraminti, nes tą jausmą, tą tuštumą sunku suvokti.
Mano atveju tai buvo maždaug 6 savaitės intensyvios kovos su liga. Sunkiai atsimenu tą laikotarpį, nes normaliai nemiegojau, nevalgiau, nervai buvo visiškai pakrikę… Raminamieji tikrąją to žodžio prasme ėjo saujomis vietoj maisto.
Vienintelis dalykas, kuris man padeda, tai net ne galvojimas, o žinojimas, kad ji visada šalia. Ji mato, kaip man sekasi, ji mato, kuo aš gyvenu, nes ji kažkur čia visai šalia.
Jūsų mamai ir Jums didelės stiprybės. Jos labai prireiks.
Tai nepakeliamas skausmas… Aišku, man neteko prarasti tokio brangaus žmogaus, bet teko prarasti ne ką mažiau artimą sielą.. Kas labiausiai kamavo, tai ta nežinomybė.. kur nukeliauja tas brangiausias žmogutis.. Geriausi išgirsti žodžiai buvo “ir tai praeis..” nepamirši, bet praeis.. tu susitaikysi ir išmoksi iškęst tą skausmą. Laikas negydo, čia tas pats kas rašalu ištept ir išvalyt.. pėdsakai, kad ir kiek stengtumeis, kad ir kiek laiko praeis.. vistiek pasiliks..
Jūs net neįsivaizduojat kiek žmogus skausmo gali pakelti.. Tereikia su juo išmokti susitvarkyti ir nepalūžti. To ir linkiu! Didžiausios stiprybės ir aplinkinių palaikymo.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
