faktas, kad skausmas nedings niekur.pati be mamos augu 6metus jau, tik tiek, kad mano šeima pilnesnė ir turiu atramų. tačiau dabar negalvok apie sunkumus, stenkis kuo dažniau matyt mamos šypseną, paskui taip gera pasidaro, kai prisimeni ne skausmą jos veide, bet plačią šypseną o ir vėliau apsiprasi su ta mintim. mane tolyn varo stimulas, kad mano mama kažkada gyveno ne tik už save, bet ir už mane, tai ir aš dabar gyvenu už mus abi o šiaip tai tikrai nepasilik viena su savo mintim, kartais išsiverkt viską prisiminus labai padeda laikykis

kiek tau metu? didziausia uzuojauta, nera net ka pasakyti…