Ats:Tiem, kam graži diena == liūdna diena

Būtent, kol esu jaunas norėtūsi kažką veikt, džiaugtis tuo, o dabar ištikro net neturėčiau ką prisimint, beveik jokių smagių akimirkų, tad tas liūdesys kartais virsta net maža baime, kad visada toks ir liksiu ir visada būsiu – tik vienas. Nes mano intravertiškumas, visą situaciją dar labiau pasunkina. Bandau vis kur nors išeit, bent pavaikščiot, bet kam teko su tuo susidurt, turbūt žino, kad net vaikščiot vienam nesmagu ir tas vaikščiojimas tampa tarsi užduotis nueit nuo taško A į tašką B ir eit į namus, o ne pramoga… Ir taip, vienas iš variantų tokią savijauta ignoruot, tačiau tai nėra sprendimas ir tai tikrai situacijos nepalengvina (na gal tik iki kito karto).