Zaidziu zaidimus per dienas, nors noreciau kazka nuveikt su draugais, kuriu neturiu

Mano situacija beveik identiška…Bet tai padeda tik laiką “suvalgyt”. Anyone else?

Gal tos rusies vienatve, kuria jauti gali uzpildyti tik kiti zmones? Reikia suburti vienisiu kluba. Pastoviai organizuoti susitikimus ir visiems bendrauti, nes vienisiai daznai turi panasu charakteri, ar pomegius.

visai gera ideja bet speju, zmones labiau uzsidare mazesniuose miesteliuose, o ten sunkiau daryt susitikimus

Man lygiai tas pats. Stumiu is dienos i diena. Paciai baisu net pasidaro, kodel as taip darau, kas is to mano gyvenimo, jei kiekviena diena bandau tik greiciau prastumti. Vis kazko laukiu, bet kaip gyvenu tuo paciu ritmo (pas mane tik mokslai, namai, mokslai, lova ) taip gyvenu. Esu jauna, tureciau kaip tik visur iseiti, bet yra atvirksciai ir nieko atrodo negaliu pakeisti. Uzpildyt – niekaip neuzpildau to jausmo. Puikiai suprantu kas tai per jausmas. Tiesiog ji ignoruoju ir gyvenu toliau. Tai sekmingai sekasi iki savaitgalio, kada turiu daugiau laisvo laiko, va tada ir uzeina liudesys, o ypac per toki nuostabu ora, kada turi sedeti namuose…

Kaip suprast graži diena lygu liūdna diena? Juk neįmanoma Ar čia apie orą? Jei taip, tai vien tai turėtų kelt teigiamas emocijas.

nes per gražias dienas, kuomet geras oras, visi traukia į miestą, į gamtą, o vieniši žmonės neturi su kyo.. todėel gražios dienos ir liūdnos

tada linkiu (kad ir šitoje temoje) susirasti bendraminčių iš to paties miesto ir džiaugtis pavasariškais orais

Butu idomu. Kiekvienas savo mieste susitaria laika, diena, vieta ir ten susirenka zmones, kurie yra vieni, o tada visi kazka smagaus nuveikia.. (kinas, boulingas, dviraciai, stalo zaidimai, tiesiog pokalbis prie puodelio arbatos). Klubas galetu vadintis “Bukim kartu”. Pasijauti vienas, ziuri kur renkasi klubo nariai ir begi prie ju prisijungti

Būtent, kol esu jaunas norėtūsi kažką veikt, džiaugtis tuo, o dabar ištikro net neturėčiau ką prisimint, beveik jokių smagių akimirkų, tad tas liūdesys kartais virsta net maža baime, kad visada toks ir liksiu ir visada būsiu – tik vienas. Nes mano intravertiškumas, visą situaciją dar labiau pasunkina. Bandau vis kur nors išeit, bent pavaikščiot, bet kam teko su tuo susidurt, turbūt žino, kad net vaikščiot vienam nesmagu ir tas vaikščiojimas tampa tarsi užduotis nueit nuo taško A į tašką B ir eit į namus, o ne pramoga… Ir taip, vienas iš variantų tokią savijauta ignoruot, tačiau tai nėra sprendimas ir tai tikrai situacijos nepalengvina (na gal tik iki kito karto).

negali ignoruoti zmogui butinu dalyku, t.y buvimo su kitais. dar galima pabandyti susirasti koki pomegi ir prisijungti prie bendraminciu.

oh shit same here, son

Iki skausmo pažįstama situacija : /

Bet iš patirties galiu pasakyt, kad lengviau pasidaro, kai prapažįsti savo problemą ir iš dalies susitaikai su tuo, tada ir vienatvė neatrodo tokia baisi, ir netgi įmanoma išmokti mėgautis ja. Žinoma, ta tuštuma išlieka, bet ignoruojama ji pasitraukia iš tavo minčių kaip nekviestas svečias.

Einam kavos?

Labas, temos autoriau.

Na, kaip sekasi kovoti su liūdesiu? O gal per šias beveik 2 savaites kas nors pasikeitė ir visos dienos nebeatrodo vienodos..?