kas jaučiasi vienišas galit man parašyt, visada atsakau, paguodžiu jei liūdna tik surūgėlės ir nedraugiškos nerašykit, nes su tokiais žmonėmis nemalonu bendrauti

Labas, laaaaabai malonu, kad pasidomėjot! O jėtau, tikrai beveik dvi savaitės, o praėjo kaip viena diena. Labai trumpas laikas, kad kažkas pasikeistų ir tikriausiai nebuvo dienos, kad blogai (liūdnai) nesijausčiau ir, kad tos dienos neatrodytų vienodos, nes dažnai atrodo, kad kitaip ir negali būti. Na žinoma specialiai ir nebandau saves tokiai nuotaikai nuteikinėt, priešingai. Bandau visas liūdnas mintis blokuot. Tačiau liūdesys stiprus priešininkas ir net jei jam visiškai laiko nepalieku – vis tiek prigriebia ypač vakarais…tiesiog esu vienišas, sunkiai atrandu kuo galėčiau pasidžiaugt

Gaila, kad dabar ne viskas taip paprasta kaip vaikystėj, kai išėjai į lauką ir visi kiemo vaikai – tavo draugai Aš tai mokausi ir dirbu, todėl sau (o tuo pačiu ir niūriems apmąstymams) laiko beveik ir nelieka. Šiaip darbe tenka bendraut su žmonėm, tai dažniausiai pasikraunu geros energijos, o jei jau atsiranda laisvo laiko, tai stengiuos užsiimti mėgstama veikla ir tuomet laikas nepastebimai praskrieja tik va artėja vasara, bus daug daugiau laiko, bijau, kad neigiamos mintys ir emocijos neužgraužtų..