Teko užmigdyti savo geriausią draugę, kai buvau maža. Buvo labai miela prancūzų buldogė. Atsirado problemų su stuburu, operavome, bet tai irgi nepadėjo. Buvau maža, bet prisimenu vis, daug ašarų buvo. Vėliau turėjau žiurkėniuką, po kiek laiko buvo paralyžius įgimtas, padaryti nieko nebuvo galima. Vis nesusitaikiau, kol nenunešėm pas veterinarą.. Girdžiau po lašelį pro mažiausią švirkštą ir verkdavau. Pas veterinarą nunešus jau buvau susitaikius, bet tik pamačiau švirkštą, o tas žiurkiukas mano toks mažytis, taip gaila. Ir sąžinė graužia. Dabar rašau ir žliumbiu. Apie juos vis prisimenu, niekada nepamiršiu. Man gyvūnai yra svarbūs, tikri šeimos nariai.
(nežinomas) (archyvas)
