Toks jau likimas, mieloji. Stenkis suprasti, kad gera padarei gyvūnėliui, nes jis negalėjo išreikšti skausmo.. Susiimk, dabar-nieko nebepakeisi, džiaukis, kad apskritai turėjai šaunų katiną.. o šiaip laikas naujam katinukui, kuris užpildys tą skausmą

Sveika, kas buvo tavo katinukui, kodėl užmigdė? Iš tikro jeigu buvo beviltiška situacija išgelbėti, tai laikas užgydys skausmą, suprasi su laiku, kad padarei geriau ir neleidai mirti kančiose, palengvinai katinukui dalią… Kartais tik naujas augintinis leidžia nurimti sielos skausmui… Laikykis

Pries 5 metus yra teke uzmigdyt savo suni kaukiau kaip suva vaziuodama namo.. sazines priekaistai nenurimo dar ilgai, kad galbut ne viska padariau. Grizusi nuveziau i prieglauda visus jo daiktus, galvojau, kad nematyt ju bus lengviau. Ne velnio. Skausmas dar ilgai nenurimo apie nauja augintini minciu tik dabar atsirado. Vis atrode, kad pasiimdama nauja gyvuna – ana savo suneli isduodu..

Žinau šitą jausmą… Užmigdėm savo šunį prieš maždaug 1,5 metų, bet iki šiol pagalvojus kaupiasi ašaros. O dar tie prisiminimai… Iki šiol matau jo akis, kai jis žvilgsniu klausė, kas dedasi, kai iš paskutinių jėgų dar bandė slėptis… Visi sako, kad praeis. Kad laikas išgydys žaizdas. Galbūt, bet mano atveju, matyt dar per mažai to laiko praėjo. Tiesa, šiek tiek padėjo naujo augintinio įsigijimas, nors viduje iki šiol jaučiu kaltę. Tariau lemiamą žodį užmigdant pirmąjį šunį, o kad nejausčiau tos vienatvės ir netekties skausmo jau po poros dienų parsivežiau kitą prieglaudinuką. Žinoma, myliu jį besąlygiškai, bet kaltės jausmas niekur nedingsta….

Maniskis ne.. siaip nemegdavo labai gydytoju, bet ta karta kai veziau buvo ramut ramutelis. Matyt zinojo, kas jo laukia ir pats norejo, kad kancios baigtusi..

Aš savo triušuką turėjau užmigdyt, nes irgi nepagydoma liga sirgo.. Prisimenu, kai jis užmigo mano rankose.. taip nuoširdžiai verkiau tą likusią doeną.. kad ir įsigijau kitą triušiuką, jis niekada neužpildė tos tuštumos

.. Taip gaila triušiuko iki dabar, nes toks mielas buvo.. net ašaros kaupiasi, nors tai buvo prieš 4metus.

As i namus issikvieciau veterinara,kad uzmigdytu mano sunyte. Mokslu daktara,nuostabu zmogu,kuris parinosi ne maziau,nei as… Zinau,kad pasielgiau humaniskai,nes ir taip ilgai laukiau… Sunei buvo 18 metu,tai gal del to lengviau kazkiek. Smarkiai pergyvenau 2-3 sav. Net kalta jauciaus. Po to kazkaip gan lengvai susitaikiau. Suns nebenorejau,dabar turiu priglaudus faina katina. O kas buvo per liga kaciukui? Uzkreciama?

Siaip l.dziaugiuos,kad kvieciau i namus,brangu,bet galbut taip humaniskiau… Visoms rekomenduoju netasyt i tas veterinarines,juk irgi stresas

@justtea29 Aciu uz paguodziancius zodzius

@urshuburshu Jam pasirodo buvo nebe pirmos stadijos kasos vezys O pries vezant ji pas veterinara tikejausi pacio geriausio, nes jo elgesys to visai neparode(isskyrus paskutiniosiomis dienomis)! Dar pamenu pries dvi savaites kaip pasiutes saules spinduleli po kambari vaikes, juokiaus, kad nors jam jau ir 15 metu, bet laksto kaip budamas 1 metu. Pasirodo duko ir labai sunkiai sirgdamas.

@nitka26 Dieve tu mano kaip viskas, ka parasete, man atitinka… zinoma, laiko skirtumas pas jus zenkliai didesnis, pas mane dar pries savaite gyvas katukas buvo, bet kai kazkas is aplinkiniu su sypsena veide pasiulo man pamastyti apie nauja augintini, kad pasimirsciau sena, tai butent, kaip jus ir saket ,,vis atrodo, kad pasiimdama nauja gyvuna – ana savo suneli isduodu..” nes jauciuos lyg issizadanti jo ir leidzianti sau ji pamirsti ir atleidzianti sau tai, kad galbut ne viska padariau, ka galejau.

@rasiuksė irgi begalo daug kas atitinka visa tai, ka jus paminejote. Labai sazine grauzia ir vis i galva lenda visokiausiu minciu ar gerai padarem sutike ji uzmigdyti, nes jis buvo begalo issigandes tuo metu toje klinikoje(jam buvo begalo didelis stresas iseiti is uz namu ribu). Is dalies taip – jis nebekentes skausmo, jis juk nezmogus, nepasakys, ka jam skauda, bet kita vertus labai gaila, kad jam teko mirti tokiam issigandusiam. O dar pries suleidziant jau tuos vaistus, jis taip paziurejo i mus, jau net nebesipriesino ir nusiramino lyg suprasdamas, jog mirs…

Prieš 7 metus užmigdėm savo senutę rotveilerę,su kuria augau kaip ir nuo gimimo… Nebuvo jau galimybės išgelbėti,nes jei būtume operavę,labai didelė tikimybė,kad būtų tiesiog mirus ant operacinės stalo,o taip jos paleist nenorėjom… mažutė nebevaikščiojo,viską po savimi darė,kaip sakė – puvo pilvukas net iš vidaus… išsikvietėm veterinarus,atvažiavo į namus ir tiesiog užmigdė… Matės,kad viską suprato kas vyksta,akyčių iki šiol pamiršt negaliu. Bet kai pradėjo leisti vaistus,verkiau baisiai,nebegalėjau stebėt ir išėjau į kitą kambarį,mamą su ja palikau ir šito gailėsiuos visą savo gyvenimą,niekad sau neatleisiu. Kokį gerą mėnesį verkiau vakarais be perstojo,dabar irgi apsiverkus sėdžiu. Pats nuostabiausias šuo buvo,niekas jos niekada nepakeis. Antkaklį,pavadėlį dar turiu kambarį dėžutėj pasidėjus,nesugebėčiau išmest ar kažkam atiduot. Įsigyjom paskui kitą rotveilerį,tik patinėlį,skausmas kiek aprimo…bet jaučiausi išdavus užmigdytą šunytę… Dabar dar kalytę turiu,ne rotveilerė,bet kažkiek panašumų iš charakterio į savo Dinute atrandu,tai biškį lengviau. Esmė tame,kad laikas žaizdų neužgydo,tos tuštumos niekas neužpildys kurią palieką išėjęs mylimas augintinis,tiesiog tenka su tuo susitaikyti ir tą tuštumą kiek prislopinti…galbūt suteikiant meilę ir laimę kitam,naujam augintiniui. Saviške Dinute dabar vadinu savo angelu sargu,žinau,kad ji visada su manimi,o dabar jis,katinėlis bus tavo angelas sargas,visada su tavimi Gerų jam amžinos medžioklės plotų!

Musiskiui katinui buvo nebe pirmos stadijos kasos vezys. Ir jusu atsisveikinimas su gyvunu buvo labai humaniskas. Mes dabar save ir grauziam del to, kad nepriemem tokio sprendimo, kaip jusiskis. Kazkaip tuo metu, kai isgirdom gydytojus zodzius kas jam yra, stresinej busenoj net nepamastem apie kitokias galimybes ir nusprendem uzmigdyti ten vietoj. Jeigu galeciau atsukti laika atgal, manau butume parsiveze ji namo ir ten nusiraminusi uzmygde.. (Zinoma dar gydytoja sake,jog galime ir nemigdyti savo katinelio, parsivezti ji namo ir laukti, kol numirs pats, bet cia butu visiskas gyvuno sadizmas ir musu absoliutus savanaudiskumas, nes pas ji jau skysciu susimaisiusiu su krauju buvo pilna susikaupusio pilve ir jis bet kuriuo metu galejo plysti…)

Galiu palinkėti tik stiprybės Tau . Prieš 3,5 metų savo šunį užmigdžiau, kuris buvo nuo vaikystės su manimi. Vis dar prisiminus- verkiu. Nors turiu kitų augintinių, bet visi skirtingi ir unikalūs. Manau, kad visad prisiminsiu jį. Bet stenkis nusiraminti. Svarbu, kad nesikankins, ir kad buvo labai mylimas

As su savo katinu taip pat augau nuo mazumes, tiksliau kuomet mes ji priglaudem, nuo to laiko pradedu atsiminti savo vaikyste ganetinai ryskiai. Pirmasis ir nepakeiciamas augintinis! Atsiprasau, jog mano si tema priverte jus prisiminti si skaudu ivyki. Beto, esu labai dekinga jums uz grazius paguodos zodzius, padejote man nusiraminti, aciu

@gabriel4 O vargeli, uzuojauta! Tikiu, jog nera lengva matyti tokios busenos savo numyletine, bet dabar jai geriau! Aciu uz grazius zodzius, labai malonu

@vilkolake Manau puikiai mane suprantate, labai aciu uz raminancius zodzius! Tikra tiesa, kiekvienas unikalus, nieku gyvu savo pirmojo sio augintinio nepamirsiu, bet teks kazkaip su tuo susitaikyti ir priprasti gyventi be jo. Aciu uz uzuojauta ir supratima!!

Teko užmigdyti savo geriausią draugę, kai buvau maža. Buvo labai miela prancūzų buldogė. Atsirado problemų su stuburu, operavome, bet tai irgi nepadėjo. Buvau maža, bet prisimenu vis, daug ašarų buvo. Vėliau turėjau žiurkėniuką, po kiek laiko buvo paralyžius įgimtas, padaryti nieko nebuvo galima. Vis nesusitaikiau, kol nenunešėm pas veterinarą.. Girdžiau po lašelį pro mažiausią švirkštą ir verkdavau. Pas veterinarą nunešus jau buvau susitaikius, bet tik pamačiau švirkštą, o tas žiurkiukas mano toks mažytis, taip gaila. Ir sąžinė graužia. Dabar rašau ir žliumbiu. Apie juos vis prisimenu, niekada nepamiršiu. Man gyvūnai yra svarbūs, tikri šeimos nariai.