Prieš 2,5 metų užmigdėm savo 13metį pekinuką. Praktiškai jau buvau susitaikiusi su mintim, kad jam liko nedaug, mačiau jį gestantį kasdien. Bet nuėjus pas veterinarą mama net išvedė mane iš patalpos, kurioj jam leido vaistus. Nemoku apsakyti to jausmo, kai paskutinį kartą matai jį sukiojantį galvytę ar lėtai užsimerkiantį. Kriokiau eidama namo, skausmas buvo beprotiškas. Žinau, kad ir taip egoistiškai tempėm per daug, nenorėdami jo prarasti. Dabar pagalvojus apie jį ne verkiu, o šypsausi. Jis – nuostabus mano prisiminimas ir išmokau džiaugtis tuo, kad NET 13 mano vaikystės, paauglystės metų jis buvo šalia. Man ir taip labai pasisekė!

Linkiu būti stipria

Aš tą patyriau prieš metus, iki šiol ir sapnuoju ir galvoju ir verkiu kasdien ir viską laikau savy, nes niekas to nesupranta ir nesupras.Man tai tragedija, kurios niekada nepamiršiu ir nesusitaikysiu, nes tas šuo man kaip vaikas, 7 metus su manim kasdien visur ir visada, tai ne šeimos šuo, o mano asmeninis, kai gyvenau viena, todėl buvo labai stiprus ryšys. Jis buvo mano ir vaikas, ir sargas ir linksmintojas ir paguoda. Negaliu net ramiai galvot apie jį;(

Maniškio katinėlio ne užmigdė, bet irgi turiu skaudžią netektį. Per šias Velykas pastebėjom su šeima, kad mūsų katinui kažkas negerai. Veterinarė nustatė, kad akmenligė jam. Nu ką, sakė, kad išvalys inkstus ir turėtų gyvent jis. Parsivežėm namo, jau tikėjomės, kad viskas gerai bus… Bet deja, ryte ant mano rankų jis ėmė dusti ir mirė. Niekad nemaniau, kad dėl gyvūno tiek daug verksiu. :/

Sunkiausia prisimint, kai paėmiau jį ant rankų ir pamačiau kaip jam nuriedėjo tikrų tikriausia ašara. Tada supratau, kaip jam skauda.. :s

Uch, ir dabar berašant ašaros kaupiasi akyse. :/

@gretchen411 Uzjauciu jus!!! Visom keturiom jums pritariu, jog gyvunai yra tikri seimos nariai. Del to kartais buna sunku paaiskinti kitiems zmonems, neauginusiems jokio augintinio, kad augintinio netektis buna tolygi ir kitu seimos nariu netektims. Zinoma, visokiu niuansu yra – galima isigyt kita gyvuna ir pamirsti taip ankstesni, bet maniskis katinas su manim uzauges, daug gyvenime mates ir su manim nugyvenes, man yra didziule netektis.. Aciu jums uz pasisakyma, stiprybes jums!

@inetukask Uzuojauta del geriausio draugo netekties!! Tikrai galiu jus suprasti, man net iki siol namuose buti vienai yra begalo nejauku – jau net nepamenu tu dienu, kai jie budavo tokie tusti, kad juose taip tylu. Taip pat ir man sunku dar naktimis ramiai miegot, vis pabundu… Ypac skaudu atsiminti paskutiniaja nakti – katinas pirma karta visa laika su manim pramiegojo vienoj lovoj. Visada pabudes ryte ir papusryciaves,eidavo toliau miegoti i savo lovyte kitame kambary. O ta paskutiniaja nakti papusryciaves grizo atgal i mano lova, atsigule salia pilvo ir pragulejo visa laika murkdamas ir ziuredamas man i akys. Pamenu tada buvau begalo maloniai nustebus del jo tokio poelgio. Taciau… Stiprybes jums!!