Ats:Augintinių užmigdymas

(nežinomas) (archyvas) (autorius)

prieš 11 metus

Prieš 2,5 metų užmigdėm savo 13metį pekinuką. Praktiškai jau buvau susitaikiusi su mintim, kad jam liko nedaug, mačiau jį gestantį kasdien. Bet nuėjus pas veterinarą mama net išvedė mane iš patalpos, kurioj jam leido vaistus. Nemoku apsakyti to jausmo, kai paskutinį kartą matai jį sukiojantį galvytę ar lėtai užsimerkiantį. Kriokiau eidama namo, skausmas buvo beprotiškas. Žinau, kad ir taip egoistiškai tempėm per daug, nenorėdami jo prarasti. Dabar pagalvojus apie jį ne verkiu, o šypsausi. Jis – nuostabus mano prisiminimas ir išmokau džiaugtis tuo, kad NET 13 mano vaikystės, paauglystės metų jis buvo šalia. Man ir taip labai pasisekė!

Linkiu būti stipria