Maniškio katinėlio ne užmigdė, bet irgi turiu skaudžią netektį. Per šias Velykas pastebėjom su šeima, kad mūsų katinui kažkas negerai. Veterinarė nustatė, kad akmenligė jam. Nu ką, sakė, kad išvalys inkstus ir turėtų gyvent jis. Parsivežėm namo, jau tikėjomės, kad viskas gerai bus… Bet deja, ryte ant mano rankų jis ėmė dusti ir mirė. Niekad nemaniau, kad dėl gyvūno tiek daug verksiu. :/
Sunkiausia prisimint, kai paėmiau jį ant rankų ir pamačiau kaip jam nuriedėjo tikrų tikriausia ašara. Tada supratau, kaip jam skauda.. :s
Uch, ir dabar berašant ašaros kaupiasi akyse. :/
(nežinomas) (archyvas)
