Ats:Augintinių užmigdymas

(nežinomas) (archyvas)

Žinau šitą jausmą… Užmigdėm savo šunį prieš maždaug 1,5 metų, bet iki šiol pagalvojus kaupiasi ašaros. O dar tie prisiminimai… Iki šiol matau jo akis, kai jis žvilgsniu klausė, kas dedasi, kai iš paskutinių jėgų dar bandė slėptis… Visi sako, kad praeis. Kad laikas išgydys žaizdas. Galbūt, bet mano atveju, matyt dar per mažai to laiko praėjo. Tiesa, šiek tiek padėjo naujo augintinio įsigijimas, nors viduje iki šiol jaučiu kaltę. Tariau lemiamą žodį užmigdant pirmąjį šunį, o kad nejausčiau tos vienatvės ir netekties skausmo jau po poros dienų parsivežiau kitą prieglaudinuką. Žinoma, myliu jį besąlygiškai, bet kaltės jausmas niekur nedingsta….