Prieš 7 metus užmigdėm savo senutę rotveilerę,su kuria augau kaip ir nuo gimimo… Nebuvo jau galimybės išgelbėti,nes jei būtume operavę,labai didelė tikimybė,kad būtų tiesiog mirus ant operacinės stalo,o taip jos paleist nenorėjom… mažutė nebevaikščiojo,viską po savimi darė,kaip sakė – puvo pilvukas net iš vidaus… išsikvietėm veterinarus,atvažiavo į namus ir tiesiog užmigdė… Matės,kad viską suprato kas vyksta,akyčių iki šiol pamiršt negaliu. Bet kai pradėjo leisti vaistus,verkiau baisiai,nebegalėjau stebėt ir išėjau į kitą kambarį,mamą su ja palikau ir šito gailėsiuos visą savo gyvenimą,niekad sau neatleisiu. Kokį gerą mėnesį verkiau vakarais be perstojo,dabar irgi apsiverkus sėdžiu. Pats nuostabiausias šuo buvo,niekas jos niekada nepakeis. Antkaklį,pavadėlį dar turiu kambarį dėžutėj pasidėjus,nesugebėčiau išmest ar kažkam atiduot. Įsigyjom paskui kitą rotveilerį,tik patinėlį,skausmas kiek aprimo…bet jaučiausi išdavus užmigdytą šunytę… Dabar dar kalytę turiu,ne rotveilerė,bet kažkiek panašumų iš charakterio į savo Dinute atrandu,tai biškį lengviau. Esmė tame,kad laikas žaizdų neužgydo,tos tuštumos niekas neužpildys kurią palieką išėjęs mylimas augintinis,tiesiog tenka su tuo susitaikyti ir tą tuštumą kiek prislopinti…galbūt suteikiant meilę ir laimę kitam,naujam augintiniui. Saviške Dinute dabar vadinu savo angelu sargu,žinau,kad ji visada su manimi,o dabar jis,katinėlis bus tavo angelas sargas,visada su tavimi Gerų jam amžinos medžioklės plotų!
