Man mama irgi tai kartoja ir visi kartoja ir ilgą laiką tai žlugdė santykius.Nes reikalavau iš jo kalbėt, jis nekalbėjo, aš pykau. O dabar suvokiu, kad jis na TIESIOG nėra toks kalbus žmogus. Per kelis metus išmoksti žmogų suprast be žodžių, pajaust… Kartais užtenka dviejų žodžių ir tono, kaip jie nuskambėjo, kartais matai iš veiksmų. Ypač iš veiksmų. Jis viską, ką jaučia įrodo darbais. Tiek gerus, tiek blogus dalykus. Matau iš to, kaip sutvarkytą paliko kambarį, ar jis liūdnas, ar piktas, ar laimingas ar dar koks Ir kai jo nespaudi, supranti, kiek daug aplink kitų komunikacijos būdų O paplepėjimui turiu mamą, brolį, draugę, su tais galiu kiaurą naktį prapliurpt ir vėl rami grįžt pas vaikiną Žodžiu. Visiem savos taisyklės. Be abejo svarbu bendraut, bet jūsų darbas yra atrast tą bendrą kalbą. Nes kiek žmonių būna, kur kalba dienų dienas, bet vis tiek nesusikalba
