(nežinomas) (archyvas)
Galbūt darau klaidą, reikalaudama to verbalinio bendravimo, nors jis tame nesijaučia laisvai ir patogiai. Tikriausiai išlepino mane ir kiti žmonės, ypač keli artimi draugai ir draugės, su kuriais tas intelektualinis/emocinis ryšys labai stiprus ir galim valandų valandas kalbėtis, diskutuot, kažką išsiaiškint, atrast ar paneigt. Bet po to grįžus pas vaikiną jaučiu kažin kokią tuštumą…tas žinojimas, kad su juo negaliu tuo pasidalint, arba, jei pasidalinsiu, jo tai nepalies, neišprovokuos atsako.. kažkaip atstumia netgi nuo jo:/
