Autore, nedaryk klaidos, neik su juo susitikt. Paklausyk manęs Pati taip pat turėjau pirmąją meilę, buvo viskas gerai, kol vieną dieną pasakė – nieko tarp mūsų nebus. Turbūt jaučiausi panašiai, kaip dabar jautiesi tu. Kitą dieną turėjome susitikti, kad atiduočiau jo daiktus (kaip dabar pagalvoju, to kiaulės skarmalus galėjau išmest į konteinerį), susitikome, verkiau, vos ne maldavau sugrįžti, būti su manimi. O ką jis pasakė? Kad velniop. nenori matyti manęs. Atrodo, pasaulis mano sudužo į šipulius. Verkiau, nieko beveik nebevalgiau, nenorėjau nieko daryti, nes vos prisiminus jį, ašaros kaupdavosi. Labai jį mylėjau. Ir įsivaizduok, po kiek laiko (jis jau net vedęs buvo), mane prisiminė. Iki šiol prašo manęs susitikt, skambinėja maždaug į savaitę kartą. Niekada netikėjau, kad taip bus, bet dabar – man tas žmogus yra niekas. Nenoriu nei matyt, nei girdėt, neįdomu, kaip jam sekasi. Jei atsukčiau tuos metus atgal, iki tos dienos, kai jis mane paliko – savo dabartine būsena nebūčiau patikėjusi. O dabar širdyje taip gera… Linkiu ir tau, ir kitoms merginoms, kurios kenčia, to paties jausmo
