Labai sunku, kai palieka mylimas žmogus. Prieš daug metu pati išgyvenau šį siaubingą jausmą. Neslėpsiu. Buvo velniškai sunku. Nenorėjau nieko daryti, norėjosi tik miegoti, pasislėpus po kaldra, ir verkti. Tapau apatiška viskam. Iki tol kol bepažįstamas vaikinas davė balioną su šypsenėle, tokį geltoną geltoną. Skamba banaliai, bet tai kažkaip sudrebino mano kadienybę. Sekančią dieną juodus drabužius pakeitė gėlėta suknelė, savaitgalį sutikau eiti į miestą su draugais. Žodžiu, pradėjau vėl gyventi. Išverkiau ir išliūdėjau savo, per tą laikotarpį. Tą žmogų retai kada ir prisimenu. O kai prisimenu, tai tik jaučiu dėkingumą, nes jeigu ne jis, nebūčiau tokia kokia esu čia ir dabar, nestovėčiau šioje vietoje. Mano gyvenimas tapo nuostabiu, sukūriau šeimą su puikiausiu vyru. Taigi kaip dabar bebūtų blogai, tai praeis, tik reikia laiko. Jūs visos būsite dar laimingaisnės nei iki šio buvote! Nuoširdžiai Jums to linkiu!
