Norėti daryti daug – normalu, kaltinti save, kad darai per mažai – nenormalu, primena perfekcionizmą Ir ne motyvacijos trūkumas dažniausiai stabdo žmones, o nesėkmės baimė, labai dažnas dalykas. Tas beribis permąstymas tokia intravertiška-neurotinė savybė, kur yra gana slidi riba, kur prasideda kažkokia paranoja, o šiaip mąstymas yra gėris
čia toks neblogas straipsnis, kad geriau pasijaustum
dar yra knyga “Didi Drąsa”, apie pažeidžiamumo, gėdos baimę.
Bet iš savo pusės galiu pasakyti, kad problemų suvokimas ir identifikavimas skaitant informacija yra vienas žingsnis, bet dažnai nepriveda iki problemų pašalinimo, tai jeigu knygos nepadeda, verta apsilankyti pas spec.
Ir tavo antra posto dalis labai tinka į tos knygos turinį, kai mes save uždarome, užsidedam daug kaukių, šarvų, ir taip išvengiame didelio skausmo. Bet pažeidžiamumas yra būtina sąlyga nuoširdžiam gyvenimui, kaip sakoma, life to the fullest.
Kitaip sakant, su tom savisaugom lieka toks silpnų emocijų gyvenimas, mažas liūdesys, mažesnė laimė, bet taip gyvendama prieštarauji sau keliamiems dideliems tikslams
