Autore, klausiate, kaip prisiversti atjungti aparatus. Atsakymas paprastas- jūs protu suvokiat, kad jūsų vyro nebėr, o tai, kad jo širdis dirba (palaikoma aparatų), tik formalumas, kuris nieko nekeičia. Tačiau jūsų pasąmonė neprileidžia tokios minties ir tikisi, kad “galbūt”. Jums reikia tą suvokimą, kad jūsų mylimas žmogus mirė, perkelti į pasąmoninį lygmenį. Siūlau pabandyti saviįtaigą- daugybę kartų sau per dieną kartokite, kad jo nebėra ir eidama pas jį į ligoninę eikite ne kaip pas žmogų, kuris, (anot jūsų pasąmonės), dar gali atsigauti, bet kaip prie kapo, tik tiek, kad dar galite žmogų matyti. Nebekalbėkite su juo, kaip su gyvu. Kalbėkite taip, lyg stovėtumėt prie kapo- ne “kaip aš tave myliu”, bet “ačiū, kad buvai mano gyvenime”. Kalbėkite būtuoju laiku, ne esamuoju. Palaipsniui turėtų tas suvokimas, kad jo nebėra, pasiekt pasąmonę.
Simona, ką jūs čia šnekat? Jūs autorei suteikiat vilčių, nuo kurių jai tik skaudžiau bus. Kai žmogaus SMEGENYS MIRĘ vilties nebėr. Jokios. J-o-k-i-o-s. Tam vaikinui nebuvo mirusios smegenys, jei jis tą pirštą pajudino. bet kai mirusios smegenys vilties nėra. Žmogus NEGALI gyventi be smegenų, nors jūsų atveju suabejočiau tuo, jei užtenka “proto” autorei, kurios vyro smegenys mirusios, dar teikt kažkokių vilčių. Nors ko norėt- ne veltui Simona. Per 20 gyvenimo metų nesutikau nė vienos normalios- visos kažkokios į pušį atsitrenkę. Gal vardas ir nė prie ko, bet tokia mano gyvenimiška patirtis.
