Skausmas/miręs vyras
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kaip išgyventi stiprią netektį?
Pažįstami su vaikinu buvome apie 8 metus, iš tų metų 5 draugavome, ir metus buvome susižadėją, ir pabuvome vos 3 savaites vedę, abudu kūrėme ateitį, turėjome begalę planų ir svajonių, labai vienas kitą mylėjom, buvome ne tik pora ir vyras su žmona bet ir geriausi draugai.. Bet vieną naktį maždaug prieš mėnesį gavau skambutį kad jis pakliuvo į avariją ir dabar jo gyvybę prilaiko tik aparatai, turiu susitaikyti kad jo nebėra žinau, bet kiekvieną dieną einu pas jį ir šnekuosi su juo o išėjus is palatos tiesiog būnu visa aptinus nuo savo ašarų, negaliu kvėpuoti, mąstyti ir gyventi, mano gyvenimas žlugo, aš nežinau kaip gyventi toliau?(((
Patarkit merginos kaip pasirašyti tą prakeiktą popiriuką ir leisti jam išeiti? Sėdžiu visa apsiverkus ir isgėrus saują raminamųjų….. Nenoriu nieko jausti, tiesiog iseiti kartu su juo, bet žinau kad tai neišeitis…… (((( HELP!!!!
!!!!!!
O siaube, autore, užjaučiu Jus iš visos širdies… Niekam nelinkėčiau tokio baisaus skausmo…
Taip užjaučiu jus, autore, pati turbūt nesutikčiau, kad atjungtų… Bet kartais ir stebuklų atsitinka, nepraraskit vilties
O tai ką kalba vyro tėvai? Nesiūlyčiau priimti tokios baisios atsakomybės pačiai , tačiau turėkite galvoje, jog jo niekas visą amžių reanimacijoje nelaikys, ir tolesnis kelias- slaugos ligoninė. O slaugos ligoninėse žmonės ilgai neužsibūna dėl prastos slaugos…
Labai, labai uzjauciu, autore, taip sirdi suspaude… Viena didziausiu mano baimiu gyvenime yra netekt mylimo zmogaus.. Stai kodel as visada sakau, kad reikia brangint salia esanti zmogu, mylet ir gerbt, nes nei vienas neisivaizduojam, kokia trapi zmogaus gyvybe yra.. Bukit stipri, kad ir kaip sunku, bet nepaluzkit ir gink Dieve, neprisigalvokit kvailysciu jokiu… Nebukit viena, o taip ir isprotet imanoma. Neisivaizduoju, ka ir patart, tokioj situacijoj nieks nepades jau, tik jus pati sau galit padet, suimdama save i rankas…
Eina sau, laikykis… Taip baisu
ziauru…..apsiverkiau net pagalvojus jei man taip butu, uzuojauta, linkiu kad nutiktu stebuklas ir jusu vyras pasveiktu
Labai uzjauciu..nera nei menkos vilties kad jis atsigautu?
Labai užjaučiu…
dieve mano, net rankos aptirpo skaitant, atrodo net jauciu autores skausma, be proto jus uzjauciu…..
Taip autore, stebuklų būna! Pabunda žmonės ir po kelių mėn. Kai perskaičiau, kad galvojate atjungti aparatus iškart kilo mintis “nedarykit to”.
geriau buciau neskaicius…Kodel gyvenimas toks ziaurus…..
duokit jam dar šiek tiek laiko
autore gal nueikit pas kokia tikrai gera bureja?
O gal geriau pas draugę, psichologą ar tiesiog, vyro gydytoją? Bus naudingiau nei pas būrėją
Autorei tokiu nesamoniu dabar reikia maziausiai.
Labai daug stiprybes!
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
