Anksčiau frazę “mylėk jį ne už tai, koks jis yra, o už tai, kokia esi su juo” praleisdavau pro akis. Galvojau eilinės FB sapalionės.
Bet šiai dienai aš beprotiškai myliu žmogų, dėl kurio aš tampu geresnė
Prie buvusio ėmiau tikėti, kad esu nevykusi moteris, berniukiška, nepatraukli, pikta, nervinga, konfliktiška ir visiškai nešeimyniška… Ačiū dievui išsiskyriau su juo. Ir praėjus pusmečiui netikėtai sutikau dabartinį savo vaikiną.
Jo dėka jaučiuosi moteriška, patraukli, geidžiama, meili… Nesame rimtai susipykę, nes tiesiog neįmanoma. Jis toks ramus, kad man net nekyla mintis iš kažko kelti dramą. O jei ir kyla, tai greit susigėstu, kad negaliu į situaciją pažvelgti ramiai. Vienintelis žmogus, kuriam galiu nusileisti nedraskydama akių… Tačiau nusileisti nė netenka, nes mūsų nuomonės beprotiškai sutampa beveik visur. Myliu jį, už tai, kad turiu visišką laisvę veikti ką noriu. Myliu už tai, kad jis atsakingas. Myliu už tai, kad kuklus, nors turi kuo pasigirti. Jis labai myli vaikus. Visada prajuokina.
Ir negana viso to, ką išvardinau – jis yra beprotiškai išvaizdus ir seksualus. Geras lovoje ir greit mokosi…
