Maniškis tai pakiaulina dažnai, reikės pradėti sakyti nebe labas, o “kriu-kriu”. Gaila, kad labai koncentruojuosi ties neigiamais dalykais. Pabandysiu įžvelgti gerų dalykų, jo elgesyje.
Niekad nesame rimtai susipykę, jokių rėkimų, šaukimų (o mano buvusiuose santykiuose buvo praktiškai vien tas; jei ant manęs rėkia, aš atgal). Jis pakankamai ramus šiuo klausimu, nei vienas neleidžiam balso pakelti prieš kitą, buvo tiek jam, tiek man po kartą tai, tiesiog išsiaiškiname šnekėdamiesi viską. Jis, kaip pats sako, yra jautrus, tai jeigu man kažkas negerai, kamantinės, kol išsiaiškins. Ir pačiai nebeišeina piktai nueiti miegoti. Miega mane apkabinęs per liemenį, žiauuuriai gera man, bet kartais išsilaisvinu, kai noriu ant pilvo miegoti, tai prabudus vėl atgal prisitraukia, pabučiuoja nugarytę, plaukus… Dažniausiai pirmas išlipa iš lovos, tai vėėėl rytinis bučkis ir eina arbatos padaryti. Neša į lovą skanius pusryčius, kartais nuvažiuoja į miestą ko skanaus nupirkti. Labai skaniai gamina valgyti, ypač saldumynus. Nesispyrioja ir daro man masažus. Visaip erzina, kutena. Pastoviai rūpinasi, kad nesušalčiau, gaunu barti, jeigu per plonai apsirengiu ar su pusšlapiais plaukais į lauką išeinu. Nėra savanaudis, visad pirmai man pasiūlys kažką (prisiminiau savo vieną ten trumpalaikį berną, kaip nusipirko milką didelę, buvom aš, jis ir jo du draugai, tai vos ne pasislėpęs ir užsispaudęs valgė,niekam net nepasiūlėDD). Visad įspirs man į šikną, kad daryčiau, padrąsins. Niekad nevynioja žodžių į vatą, yra tiesmukas žmogus, anksčiau erzindavo, dabar suprantu, kad tokie dalykai tik padeda man išaugti iš “princesės ant žirnio” sindromo. Myliu jį.
