malvina, labai gaji Jūsų paminėta nuostata , jog vaikai turi tėvus gerbti tik todėl, kad jie juos užaugino ir pan…Bet juk visi suprantame, kad KOKYBĖ, auklėjimo, bendravimo kokybė turėtų užimti pagr.vaidmenį…vaikai nesiprašė į šį pasaulį.Tokia buvo tėvų ir Dievo valia.
dažna tėvų bėda, kad jie REIKALAUJA būti dėkingais už tai, kad…tie vaikeliai iš viso yra ant šio svieto..Ir nebando suprasti, kad kiekvienas vaikelis, jau nebebūdamas mamos įsčiose, eina savo keliu..Ir tėvų pareiga yra vienintelė : tinkamai rodyti kryptį…
Labai šauni yra pasaka, trumpai :
gimė šeimai mergaitė.Stebėjosi tėvai, kad ji kitokia nei visi, nes ji- su karūnėle ant galvos…Tėvai elgėsi su visa pagarba, nes tikėjo, kad ji – karališko kraujo…Susilaukė šeima ir dar poros atžalų, bet ir jei buvo su karūnomis ant galvų…Tėvai priėmė tai kaip didžiausią Dievo siųstą jiems pagarbą, ir su savo vaikais elgėsi tikrai karališkai: nebijojo jiems patarnauti, patylėti, nors ir nesutikdavo su jų nuomone, gražiai ir taikiai kalbėtis…
Užaugo vaikeliai, išskrido į gyvenimą…Ir ilgus metus tėvai nesuprato, kodėl tik pas juos vaikai grįžta į namus nuolatos, o pas kitus tėvus- ne…ir nežinojo jie, kad visi vaikai gimsta su karūnėlėmis ant galvos, tik ne visi tėvai tai pastebi ir ne visi sugeba juos karališkai auklėti, ne visi tėvai supranta, kad karališkas auklėjimas duos karališką atpildą ateityje…
