gal nėra už ką gerbti?

Jai tevai negerbia vaiku, vaikai negebs tevu.

Paskaityk knygą M.Winterhoff “Kodėl mūsų vaikai virsta tironais?” manau duos daug minčių ;]

O kaip pati galvojate ?…Ar tai- tik tėvų problema ? Ir kokio amžiaus vaikai negerbia tėvų ? Dažniausiai- tik paaugliai…Nes bet koks tėvų draudimas ar patarimas priimamas maišto išraiška.Sunkus laikotarpis abiems pusėms ir ..itin slidus.Nes, kad ir kaip būtų gaila, ryšį vieniems su kitais galima prarasti bent jau keletui metų į priekį tai tikrai..

Labai plati tema ir galima itin plačiai apie tai diskutuoti.

Pritariu,Izabelee.Taigi,su keletą minčių čia neapsieisi.

Mano atveju – mama mano priešė visais atžvilgiais… Praėjo tas laikotarpis, kad paauglystė ir t.t.. Jau ir gyvenam atskirai. Bet ji sugeba man paskambint ir taip sunervint, kad tas iššaukia man isterijos priepuolį, tikrąja to žodžio prasme… Ji taip nori vadovaut mano gyvenime, bet jai vis nesigauna… Kaip gali būt gera jai, kai ji gadina man sveikatą? Aš tris dienas po jos skambučio su niekuo kalbėt negaliu… Išsiliejau……

Pagarba tėvams turi būti formuojama nuo mat mažumės.

Viskas priklauso nuo vertybių, skiepijamų toje šeimoje .

Vaikai negerbia geriančių, nemotyvuotai rėkiančių, tų tėvų, kuriems svarbiau draugų kompanijos, nei vaikų priežiūra.

Dėmesingumas, domėjimasis vaiko interesais, visapusiška dvasinė pagalba, o ne aprūpinimas tik maistu ir būtiniausiomis priemonėmis (rūbai, avalynė ir pan ) vaikui yra itin svarbu.

Tėvai turi pasistengti NE VISKĄ DRAUSTI, o suprasti vaiko norus.Ir bet koks nepritarimas vaiko sprendimams turi būti motyvuotas, o ne nurašomas vienu žodžiu “negalima “.Vaikai tikisi ir reikalauja iš tėvų motyvuotų sprendimų, draudimų, nes tik taip formuojamas ne tik teisingas požiūris, bet ir pagarba.

tačiau bet kokio rezultato siekimas ir efektyvumas būna tik tada, kai abi pusės- ir vaikai, ir tėvai yra atviri bet kokiai informacijai vieniems iš kitų.

Neskaiciau minetos knygos, bet kilo mintis tokia – juk nei viena negimdo vagies, plesiko, zmogzudzio, o ju pilna…Nei viena neauklejo vaiko, kad senatveje ismestu is buto “atia batia, tave globos tevyne” kai zas daivavo…Manau kazkur padaryta klaidu..Viena is ju ivardinciau – nerealizuotu svajoniu perkelimas vaikams. Ir dar viena, pati slyksciausia, kai tevai buna tipiski nevykeliai gyvenime, o pries vaikus tampa “bosais”. Kai vaikai tai pamamto, o pamamto pakankamai greit, pagarba numirsta ir atsaka..amzinai.

malvina, labai gaji Jūsų paminėta nuostata , jog vaikai turi tėvus gerbti tik todėl, kad jie juos užaugino ir pan…Bet juk visi suprantame, kad KOKYBĖ, auklėjimo, bendravimo kokybė turėtų užimti pagr.vaidmenį…vaikai nesiprašė į šį pasaulį.Tokia buvo tėvų ir Dievo valia.

dažna tėvų bėda, kad jie REIKALAUJA būti dėkingais už tai, kad…tie vaikeliai iš viso yra ant šio svieto..Ir nebando suprasti, kad kiekvienas vaikelis, jau nebebūdamas mamos įsčiose, eina savo keliu..Ir tėvų pareiga yra vienintelė : tinkamai rodyti kryptį…

Labai šauni yra pasaka, trumpai :

gimė šeimai mergaitė.Stebėjosi tėvai, kad ji kitokia nei visi, nes ji- su karūnėle ant galvos…Tėvai elgėsi su visa pagarba, nes tikėjo, kad ji – karališko kraujo…Susilaukė šeima ir dar poros atžalų, bet ir jei buvo su karūnomis ant galvų…Tėvai priėmė tai kaip didžiausią Dievo siųstą jiems pagarbą, ir su savo vaikais elgėsi tikrai karališkai: nebijojo jiems patarnauti, patylėti, nors ir nesutikdavo su jų nuomone, gražiai ir taikiai kalbėtis…

Užaugo vaikeliai, išskrido į gyvenimą…Ir ilgus metus tėvai nesuprato, kodėl tik pas juos vaikai grįžta į namus nuolatos, o pas kitus tėvus- ne…ir nežinojo jie, kad visi vaikai gimsta su karūnėlėmis ant galvos, tik ne visi tėvai tai pastebi ir ne visi sugeba juos karališkai auklėti, ne visi tėvai supranta, kad karališkas auklėjimas duos karališką atpildą ateityje…

Pirmą kartą girdžiu, kad atvirumas tarp tėvų ir vaikų nebemadingas.

Gal norėta pasakyti, kad, esant tokiam gyvenimo tempui, ekonominei situacijai, vis dažniau atvirumas šeimoje nustumiamas į kažkelintą vietą?

Apskritai su atvirumu, man atrodo, yra taip – vieną kartą atstūmei, kito karto gali ir nebesulaukti… O ištaisyti tą nelengva…

Iš tiesų, sunku pakalbėti apie tai keletu sakinių

Gal kai kurie tėvai pagarbą tapatina su visišku paklusnumu?

Manau pagarba reikia nusipelnyti.

Labai svarbu ka iskiepiji vaikams iki 3 metu amziaus. Tai dazniausiai lemia paauglystes problemas (jei gerai auklesi iki 3 m. tu problemu bus maziau). Svarbu kokios mintys mamos galvoje, kol ji nescia, nes visos emocijos persiduoda vaikui. Tevai patys visu pirma turi save gerbti.

Ir svarbu aplinka, kurioje vaikas auga. Jei jis aplinkui save mato nepagarba vyresniam, tai ir jis negerbs vyresniu.

Kai su vaikui stegiesi kalbetis kaip sus suaugusiu, nelaikai save aukstesniu, tai padeda nusipelnyti pagarba.