man taippat 24. esu tarp tos ribos, kad nezinau noriu ar nenoriu vaiku. dziaugiuos kad ju dar neturiu, nes kiek visko buciau praradusi : laisve, nepriklausomybe, relax’as – man to reikia… jei vaikas atsirastu apimtu dviprasmiski jausmai – ir liudna butu kad praejo MANO gyvenimo metai, nes visus sekancius tureciau AUKOTI vaikui. Kuo toliau tuo vis labiau isitikinu kad “noras” vaiku tureti atsiranda tik del aplinkiniu spaudimo ir tradicinio “vaiku gaminimo seimoje” reikmes ai, zodziu, irgi nezinau ar esu sutverta isauginti zmogiuka ir isleisti i gyvenima, nes vaiku ir ju verksmu ir kaprizu nenoriu dar ilgai girdeti, noriu SAVO GYVENIMO HARMONIJOS ir kolkas man dzin
TACIAU, karts nuo karto save prigaunu zvilgciojant i mazus (bet tk tuos mielus neapsiseilejus ir neverkencius) vaikus ir jie sukelia man keistu emociju, lyg ir noreciau savo, taciau sugryztu prie tu savo minciu kad tiesiog dar ne laikas ir nesu pasirengusi,… gal kadanors
