Mano serga ne mama, o labai artimas seimos kitas zmogus… ir liga ne su piktybinem lastelem, o sarciai augantis auglys smegenyse… jau 3 metai kaip paskelbta diagnoze… metus gyde… metus buvo kaip sveika ir jau tikejomes, kad viskas gerai bus, kol ana rugpjuti vel viskas atsinaujino ir darinys tas pradejo toliau ir dar greiciau augti… savo akimis kas karta kai griztu namo matau, kaip is leto zmogus virsta seseliu…. per puse metu atsisedo i vezimeli…nevaldo koju, ir kitu galuniu… pamazu atima kalba…. zinokit, neapsakomas skausmas drasko man ir visai musu seimai sirdis… gyvenam kosmare nuo to nelemto rugpjucio ir nezinau kaip susitaikyt… vos pagalvoju apsiverkiu… vaikstau su didziuliu akmeniu krutinej visada… ne duok dieve pradedu galvot apie ja pries uzmiegant… tai visa pagalve buna slapia… o naktis palieka bemiego…
Bukit su savo mama, nera daugiau kito geresnio dalyko kaip tiesiog buti su ja ir kalbetis.. labai jums linkiu, kad viskas eitusi tik i gera
