As taip pat sergu sia liga(tik niekada apie ja nekalbu), o man vos 22 metai, bet kolkas vaikstau gerai ir gyvenu normalu gyvenima, o kas bus toliau tai apie tai net negalvoju ir nenoriu galvoti(kitaip isproteciau)Kolkas gydytojai sake, kad man 1 stadija ligos…Pradzia buvo ziauriai sunki, kai suzinojau kas man yra, kuom sergu, laaabai daug verkiau, antidepresantus geriau atrode viskas gyvenimas baigtas…daugiau nei metus laiko bandziau susitaikiti su liga buvo be galo sunku kiek naktu nemiegotu ir pagalviu apverktu, bet kazkaip pavyko su liga susigyventi.Per nervus net svoris buvo nukrites iki 41kg, aisku dabar sveriu normaliai.Buvo baisu klausyti gydytoju kaip jie man kalbejo apie laaabai sunkia ir klastinga liga, kuri ypac pakerta daugiausiai jaunesniu amziaus zmoniu…Man i metus karta arba pora uzeina netgi skausmai galuniu, o skausmai buna labai stiprus ir trunka nuo 3d iki 5d.Mano gydytojas sake, kad skausmas buna nevisiems sergantiems sia liga.Irgi svirduliavimas pasireiskia, rega stipriai pablogejo,dilkciojimai visokie, atitirpinejimai koju buna tokie, kad net paeiti negaliu ir su koja galiu daryti ka tik noriu, nes nieko nejauciu.Taip trunka iki kokiu 3min , bet praeina.Ir seip sia liga nera lengva apibudinti nes simptomai gali buti nors ir neryskus bet ivairus ir ju gali buti nemazai.Bet kaip pagalvoji gi gyvenime serganciu yra ir dar baisesnemis ligomis tarkim Veziu kuriems isvis net dienos buna suskaiciuotos.O as db gyvenu siuo metu apsoliuciai kaip niekur nieko.Pas gydytoja jau seniai nebuvau ir nezinau, kada prisiruosiu, nors velniu is kitu gydytoju jau db gaunu, kad nepasirodau pas neurologa.Gerai, kad salia turiu vyra, kuris tuo metu mane lb palaike, padejo, nuteigdavo optimistiskai ir iki siol palaiko ir labai mane myli.
