Naujam bute gyvename antrą mėnesį. Išsinuomojant depozitą ir nuomą sumokėjau aš, nes pareiškė, kad jo santaupos eina į pabaigą ir bent dalinai prisimes prie buto išlaikymo, kai išnuomos savo butą tam mieste, iš kurio atvyko. Išnuomavęs savo butą, padavė pusę mano sumokėtos sumos už buto nuomą. Tada, praėjus porai dienų, iškėlė didžiausią skandalą, kad aš tuos pinigus paėmiau. Prisipažino, kad mane tikrino ir kad toks mano elgesys parodė, kad man iš jo tik reikia pinigų. Esą jis nedirbantis, ir kol nesusiras darbo, būtų logiška , kad už butą mokėčiau, nes man juk jo vis tiek reikia ir nuomočiaus jeigu mes ir nebūtume kartu. Dalinai su šituo sutinku, bet nuomodamasi viena ieškočiau pigesnio 1 kambario buto arba didesnė tikimybė, kad išvis laikinai persikelčiau pas tėvus ir, pasitaupiusi pinigų, pirkčiau gyvenamąjį plotą, o ne mokėčiau tokią nuomą į orą. Bent jau turėtų jis pakankamai supratingumo ir maistu namus aprūpintų, bet taip nėra. O naglai sakyti, kad nupirk to ar ano, aš negaliu, iš paskutiniųjų perku pati. Aš ne toks žmogus, kad prašyčiau, jei matau, kad pats nesusipranta. Tai va, sėdžiu ir galvoju, nejaugi pataikiau ant alfonso? Aš suprantu, kad yra logikos jo išsakytoje mintyje, jog jo pajamos šiuo metu labai ribotos, bet tai bent rodytų iniciatyvą, visvien ieškotų nors laikino darbo, o dabar visos viltys sudėtos tik į mane – kol nerasiu jam darbo, galėsiu sėkmingai kažkokiu tai būdu bandyti išlaikyti mus abu.
Išsiplėčiau, bet kitaip neišėjo. Taigi man reikia Jūsų nuomonių, kaip visa šita situacija atrodo iš šono? Ačiū
