Aš netikiu, kad yra dievas. Nes jeigu jis yra nesuprantu kaip leidzia tokius dalykus kaip karai, benamiai gyvunai… Man per sunku gyventi čia. Aš labai jautri, man pakanka pridėti ranką prie savo širdies ir pajusti plaukimą ir galiu pradėti verkti, nes galvoju kiek daug tokių žmonių kaip aš, jie irgi dėl kažko kenčia ir aš nieko negaliu dėl to padaryti… Dėl to išsiėmiau donoro kortelę, taip mano organus paaukos kažkam… Manau jau esu nusprendusi, tiesiog nežinau kodėl, bet bijau kas bus po to, man nepatinka nežinomybė… O šiaip manau, kad gyvenime prasmės nėra ir mes tik susikuriame ją – vieni sako, kad prasmė padėti kitiems, treti sako, kad prasmė iš savęs padaryti geriausią savo versiją, kad esu čia dėl kažko, bet iš tikrųjų – gyvenimas yra įvykiai, kuriems mes naiviai suteikiame prasmę… Taip ir yra.. Man labai patinka Šopenhauerio fraze ‘mes esame nelaimingi vieni ir mes nelaimingi visuomenėje, vedę ir nevedę, mes lyg ežiai besiburią šilumai. mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas
yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis
organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas’ tai tiek žinių, nieko nerasysiu asmeniškai, nors ačiū už pasiūlymus… Geriau patarkite kaip tai padaryti…?
