Galvoju apie savižudybę
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nebežinau kas man gali padėti. Gyvenu aplinkoje, kuri Man nepatinka… Moku gerai apsimesti ir aplinkiniai sako – koks tu dainas žmogus, visad su šypsena. Turiu draugų, bet nejaučiu, kad jie yra tie tikrieji draugai.. esu išvaizdi mergina, protinga, daug skaitau, mokausi gerai… Tiesiog nesutariu su tėvais ant abiejų labai pykstu, turiu už ką… Lankiausi pas psichologą ir psichiatrą, jie man teigė, kad turiu išlaukti kol galėsiu gyventi atskirai, tada viskas susitvrakys, gyvenau su šia mintimi, gėriau antidepresantus, bet dabar suvokiu, kad gyventi tikrai nebenoriu, jaučiu ir baimę, nes dabar esu 12kl. Tiesiog atrodo, kad viskas slysta iš rankų, nepatinka mokykla, nepatinka miestas, nepatinka viskas, plius tėvai su savo psichologinėmis ir finansinėmis problemomis… Jaučiu, kad nebenoriu čia būti… Tiesiog norėjau išsipasakoti ir gal visai mane padrąsintumet tokiam žingsniui, nes bijau žudytis… Šiaip esu filosofiškos prigimties ir tikiu, kad gyvenimas pats iš savęs yra blogis, mes čia tik naikiname planetą, gyvūnus… Man baisu, kad esu tokio pasaulio atstovė… Tos žudynės…
Parašyk man į pm.!!
Viskas susitvarkys anksciau nei tikiesi, pamatysi kaip visa situacija pageres… nekelk pries save rankos, tikrai neverta.. patikek, kazkur atrasi ir geri siam gyvenime, tik lukterk…
Iš filosofinės pusės nieko nebūna atsitiktinai. Tave patalpino į tokią aplinką, kur geriausiai išmoktum tai ko tau reikia. Nepraeisi, vėl į tokią pakliūsi. Palūši – gausi dar blogesnę.
blemba parasyk ir man susibendrausim man 18
juk baigi mokykla, istosi, issikraustysi.. nebedaug liko..
Tu net nenumanai, kaip puikiai aš tave suprantu… Pas mane tokia pati situacija, tik kad mokyklą baigsiu tik po 3metų…
Viskas bus gerai pamatysi,Dievas neduoda to ko negalime ištverti!
Aš netikiu, kad yra dievas. Nes jeigu jis yra nesuprantu kaip leidzia tokius dalykus kaip karai, benamiai gyvunai… Man per sunku gyventi čia. Aš labai jautri, man pakanka pridėti ranką prie savo širdies ir pajusti plaukimą ir galiu pradėti verkti, nes galvoju kiek daug tokių žmonių kaip aš, jie irgi dėl kažko kenčia ir aš nieko negaliu dėl to padaryti… Dėl to išsiėmiau donoro kortelę, taip mano organus paaukos kažkam… Manau jau esu nusprendusi, tiesiog nežinau kodėl, bet bijau kas bus po to, man nepatinka nežinomybė… O šiaip manau, kad gyvenime prasmės nėra ir mes tik susikuriame ją – vieni sako, kad prasmė padėti kitiems, treti sako, kad prasmė iš savęs padaryti geriausią savo versiją, kad esu čia dėl kažko, bet iš tikrųjų – gyvenimas yra įvykiai, kuriems mes naiviai suteikiame prasmę… Taip ir yra.. Man labai patinka Šopenhauerio fraze ‘mes esame nelaimingi vieni ir mes nelaimingi visuomenėje, vedę ir nevedę, mes lyg ežiai besiburią šilumai. mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas
yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis
organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas’ tai tiek žinių, nieko nerasysiu asmeniškai, nors ačiū už pasiūlymus… Geriau patarkite kaip tai padaryti…?
Parasyk man.
Gyvenimo prasme yra, tik reikia ja surasti, o sitai gali padaryti tik tu pati… Duoti tie 80-90 metu, ir nesvarbu kas bus po to, svarbu tai, kas yra dabar, sedesi ir liudesi – bus bloga,o jei stengsies, darysi malonius dalykus, skleisi meile – bus gera… Nebent tau dziaugsma kelia liudejimas, kas irgi nera blogai, svarbu, kad kas nors galetu padaryti tave laiminga, o tokiu dalyku tikrai yra – gamta ( tie patys tavo gyvunai), zmoniu tarpusavio meile, civilizacija kas kam… Svarbu rasti ta savo laime
Aš čia tų tavo blevyzgų net neskaičiau, esmė viena – turi per daug laisvo laiko. Užimtas, veiklus žmogus net neturi laiko galvoti apie tokias nesąmones kaip savižudybes. Niekad nevėlu susirasti naujų draugų, širdžiai mielą hobį, gerai mokytis ir pan. Išvažiuosi mokytis, tai pamatysi, kaip gyvenimas pasikeis
Mhm, o kai darbingumo, veiklumo nebelieka, ką daryt? Lengva šnekėt.
IŠLAUK. Taip, dabar žiauriai sunku. Pati taip kartais jaučiuosi. Bet reikia išlaukti. Todėl, kad tau dabar sunku, nubraukt viso gyvenimo neverta.
O gyvenimo prasmės jokios ieškoti nereikia. Gyvenimo prasmė ir yra pats gyvenimas.
Tai va, siūlau išlaukt, žinok žiauriai veiksminga. Nors ir sunku dabar. Pati esu išlaukus siaubingai sunkias situacijas, ir po to atsisuku — o, geras, aš tai išgyvenau.. Koks tai nerealus jausmas
O nusižudyt visada spėsi. Geriau palauk, pažiūrėk kaip bus rytoj.
Joo, tas išgyvenimo jausmas nerealus.
manau,kad esi kitaip nei dauguma mastanti ir del to sunkiau pritapti prie ,,šio pasaulio”.O šiaip manau idomi esi asmenybe, giliai besikapstanti savianalizej. Priimk save tokia,kam zudytis, uk nezinai kas bus po mirties..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
