Mes jau beveik pusantru metu per atstuma draugaujam. Susipazinom vasara, pradraugavom du menesius kol isvaziavau studijuoti uz 400km. Tada susitikdavom kas dvi savaites, nes jis kas antra savaitgali dirbdavo, tai nebuvo kaip dazniau. Aisku man dar buvo ilgos ziemos atostogos, tai jas praleidau su juo. Si vasara taip pat visa praleista kartu. Dabar as vel studiju mieste, o jis.. Svedijoje. Atrodo nelabai kas pasikeite, is 400km tapo 900km, laisvai privazineciau traukiniais, tik kad ju nera :/ dabar jau beveik du menesiai prabego kai nematau jo, dar iki kaledu liko ;/ Labai sunku buvo isleisti, bet abu turim savo tikslu ir vienas kita palaikom. Mum padeda tai, kad jau nuo draugystes pradzios puoselejam savi maza tradicija kiekviena ryta palikti vienas kitam grazu ir miela pasveikinima su nauja diena, kad vienas kitam sypsena nuo pat ryto sukeltumem (saldu, zinau, daug kas gal pasakys, kad per daug saldu, bet kai draugauji per atstuma to mielumo tikrai truksta), vakarais stengiames kuo daugiau susirasyti, kalbame per fb su kameromis, dienomis siuntinejames visokiais video, foto is kur einam, ka veikiam (prideda pasitikejimo vienas kitu, plius padeda jaustis lyg butum salia). Na istiesu yra labai sunku, bet musu bendravimo budai padeda mums neatsalti, nors ir buna pykciu, bet viska issprendziam.
