Neištveria tos, kurios yra per daug psichologiškai nuo jų priklausomos. Būna žmonės laukia metus, dvejus ir daugiau, bet jiems gerai, nes sugeba gyventi vieni, bet neprarada pasitikėjimo vienas kitu. Tų, kuriuos skiria miestai, ypač tik Lietuvoj, tai išvis nesuprantu, kokia jų „išprotėjimo“ priežastis. Turi pinigų – gali kad ir kasdien važinėtis. Turi mašiną – gali išvis bet kada naktį atžvažiuoti. Toks čia tas atstumas. Jūs nesusiduriat su problemom, su kuriom susiduria žmonės, gyvenantys skirtingose šalyse. Dėl to turėtumėte džiaugtis, jum viskas daug paprasčiau.
Dabar ,mėnesį gyvenu be savo vaikino (skiria šalys, daug šalių), atvyks čia po šiek tiek daugiau nei 2 mėn. Nežinau, gal aš jam nusibodau tiek, kad nebepasiilgo, bet manau, kad susitikimas vėl viską išspręs.
Kaip įveikti? Gyvenk taip, kaip gyvenai iki tol, kol neturėjai vaikino (aišku nesusitikinėk su kitais, jei tai buvo kažkada gyvenimo dalis). Daryk tai, kas turi būti padaryta. Ne amžinai laukti juk reikia.
