Nenoriu kažko apie save per daug pasakyti, nes čia yra pažįstamų. Niekas nežino, kaip blogai iš tikrųjų jaučiuosi. Sakykim taip: visada buvau uždaresnė, nemėgdavau daugžodžiauti apie asmeniškumus, nors bendrauti mokėdavau. Yra dalykų, kurių nepasirinksi. Turėjau ne rožėmis klotą gyvenimą. Kai taip nutinka tu dar labiau pradedi galvoti tai, ką gali sakyti ir ko negali, nes tam tikri dalykai gali kardinaliai pakeisti žmogaus požiūrį į tave. Todėl žmonių ratas, kurie žinojo visiškai viską apsiribojo tik mano šeima. Aišku, turiu ir draugių, bet nei vienos tokios, kuriai galėčiau, norėčiau ir nebijočiau sakyti visiškai viską. Grįštant prie esmės, tai po keletos itin svarbių patirtų asmeninių nesėkmių mano nestabili emocinė būklė dar labiau paūmėjo, atitolau nuo kai kurių žmonių, kurie man buvo svarbūs praeityje ir tiesiog nebesugebu užmegzti naujų santykių…galvojau gal tą vienišumą bent truputį sumažintų antrosios pusės susiradimas…bet nesugebu sukurti net ir tokių santykių.
Ačiū už palaikymą, kurio man be proto trūksta, nes tikrąja to žodžio prasme esu viena. Dėl išėjimo į žmones, tai to daryti nebemoku, nors tarp jų ir būnu…
O dėl motyvacijos, tai jos man trūksta visiškai viskam. Nekalbu vien tik apie studijas…
