man daug kartų yra sakę, kad esu negraži. Sakė giminės, klasiokai ir t.t. Labai skaudu, ypač paauglystėje. O dar kai sesės grožį visada lygiagrečiai pagirdavo. Dabar kai pagalvoju, dėl to ne vienerius metus sirgau nediagnozuota depresija, nes viduje jaučiausi šlykščiai, nekenčiau savęs, vaikščiojau apsirengusi tik juodai, kad būčiau kuo mažiau pastebėta, bijojau bendrauti, nes manydavau, kad dėl mano išvaizdos niekas nenori su manimi bendrauti. Gyvenau vien mintimi, kad kai pasidarys per sunku, visada yra išeitis – mirtis.
Įstojau į uni, išvažiavau į kitą miestą, pradėjau savimi pasitikėti ir išgražėjau, pakeitusi savo mąstymą. Dabar esu pati sau faina, esu graži ir gyvenimas tapo mielas nors tenka pripažinti, kad vis dar aplanko vidiniai demonai, norintys sugriauti mano susikurtą naująją AŠ, sunku nepaliaujamai ir besąlygiškai save mylėti. Bet vis tik, aš esu graži, dabar sulaukiu komplimentų ir man gaila tų, kurie vaikui, o po to paauglei į akis sakė, kad yra negraži, va o sesė tai gražuolė
