Vaikystėj melsdavaus tik kai ko nors labai norėdavau, o ne dėl to, kad tvirtai tikiu ir garbinu. Visad abejodavau Dievo egzistavimu, beet abejodavau praktiškai visko egzistavimu, savo irgi, taai…. Bet kai gal buvau dešimties metų, gal net mažiau, palaipsniui supratau, kad nu tiesiog netikiu, kam man tai.. Griežtai atsisakiau eiti į komuniją, mama ir nevertė. Taip ir gavosi.. Dar stengdavausi save versti tikėti, kaldavau sau į galvą, kad “taip negalima, man reikia” ir pan., bet kai sužinojau, kad žmonės turi teisę turėti savo nuomonę, net jei ji ir išsiskiria iš daugumos, nustojau apgaudinėti pati save. Žodžiu, dievu netikiu jau nuo vaikystės, nuo gal devynerių-dešimties metų. Bet, kai pagalvoju, labai abejoju ar kada nors tikrai nuoširdžiai tikėjau…
