Man labai patiko Nietzche’s mintis, kad pasaulio istorijoje buvo tik vienas tikras krikščionis, ir tas pats numirė ant kryžiaus. Į Dievą netikėjau nuo vaikystės, bet vis dvejojau sau pripažinti, kad esu ateistė, laikiau save agnostike iki sukankant 24 m., o tada patyriau tokį kaip nušvitimą, kurio metu pasirodė, kad mano mokslinės žinios tiesiog nepalieka jokios erdvės tokiai antgamtinei būtybei, kaip Dievas, ir pripažinau sau, jog esu ateistė.
Be visa ko, šalia domėjaus religija, krikščionybės istorija, skaičiau šventųjų raštus ir testamentus ir pasirodė, kad bažnyčia nors ir laiko save krikščioniškos tradicijos tesėja, tačiau tai tėra tuščia iškaba, nes nėra nieko toliau pradinės krikščionybės ir svetimiau jos dvasiai nei šalta, ceremonijomis ir ritualais, hierarchija ir purvinomis tarpusavio intrigomis persmelkta šiuolaikinė bažnyčia. Ir pasirodė, kad teisus buvo Dostojevskis sakydamas, kad jei šiais laikais vėl pasirodytų Jėzus, tai pirmą akmenį į jį, pajutę konkurencijos grėsmę ir grėsmę savo egzistavimo pagrįstumui, sviestų būtent bažnyčios atstovai.
